Lėtai, tyliai ir grakščiai. Be mažiausio garselio. Išpurtęs iš kišenių nerastum nė trupinio garso. Taip šiandien sninga. Sninga ir sninga, ir sninga, ir ausyse spengia tylus žiemos fonas, ne begarsis, bet ir garsų jokių nežadąs. Ramus, taikus, sustabdantis laiką ir visus juo tikinčius. Taip neįpareigojančiai sninga.
Adamas darbe. Po namus iš kampo į kampą slankioja tuštuma. Susisiaučiu į storą skarą, užsimetu paltuką ir išeinu pasivaikščioti po tą tylų kraštovaizdį. Vienoje pusėje miestas, kitoje pusėje kalvotas miškas. Abu tykūs ir ramūs, lyg šiandien neliesti žmogaus pėdų. Pasuku miško takeliu. Šaltas vėjo gūsis suvelia iš po skaros išlindusią sruogą rudų plaukų. Sruoga apsupa odinės rankinės šniūrelį ir timpteli plauką. Išsitraukiu.
Brendu gilyn, daugėja sniego. Tilsta miesto garsai, pradūzgiančios mašinos. Girdžiu kažką sušnarant po sniegu. Dedu žingsnį. Trakšteli šaka.
Žvarbūs vėjo gūsiai talžo veidą. Sninga į akis. Ir vis tiek baisiai gražu. Toje tykumoje kažkas slepiasi. Negaliu paliesti, juo labiau - įvardyti, bet ten yra kažkas, kas malšina visus žmonijos sielvartus. Priverčia sustoti ir sustabdo viską. Padaro pauzę tarp gyvenimo. Susupa visus į šiltas skaras ir šalikus, priverčia prisėsti prie židinio. Išgerti puodelį arbatos, abiem delnais jį saugant, kad niekur toli nenusineštų savo šilumos. Žvelgti pro langą ir matyti pasaulį tokį ramų, koks jis iš tiesų yra. Kažkur vyksta teroristiniai išpuoliai. Kažkur ligoninėje miršta žmogus. Kažkas dabar apvagia banką. Visa tai nesvarbu, viso to nėra. Jei tai būtų, kaip dabar galėtų taip ramiai snigti? Kosteliu. Kalvos keliukas kyla aukštyn. Lipti darosi sunkiau ir slidoka. Susirandu pagalį. Tat bus mano kelionės draugas šią ramią dieną, kai nevyksta absoliučiai nieko. Žiema turi galią pasauliui sugrąžinti ramybę. Net miestuose laikas teka lėčiau. Skubėti nepavyksta: spūstys, nenukastas sniegas, vaikas, tempiantis rogutes... Ne veltui sakoma, jog žiema - susimąstymo laikas. Galit su manimi nesutikti, bet pamėginkit tą sau patiems paneigti žiūrėdami į pūgą už lango, pūgą, kuri užstoja net objektus, ant kurių sninga ir kuriuos mėgina paslėpti.
Keliauti vis dar baisiai slidu. Galiausiai kūnas akimirkai pasiduoda šiai silpnybei ir parkrintu ant kelio. Sudiegia skausmas. Atsikeliu ir prisėdu. Ko gero čia baigiasi šiandienos kelionė, jaučiu pro džinsą lėtai vos vos besiskverbiantį nubrozdinto kelio kraują. Šypteliu. Staiga iš niekur apsupa niekur neprasidedanti ir niekur nesibaigianti palaima. Tie momentai aplanko ir tikiu, kad aplanko kiekvieną. Ir tuomet nebėra skaudamų kelių. nebėra talžančio vėjo. Tiksliau, visa tai mus vis dar supa, bet tai nebetenka prasmės. Tas vėjas tampa už lango, o mes staiga atsiduriam šalia židinio. Mums nebesvarbu, kas vyksta už lango, esam čia ir dabar, šiltai susisiautę į pledą. Garuoja arbata. Ir visa kita išnyksta.
Kartais tai tęsiasi sekundės dalį, kartais keletą valandų. Šypsai kaip idiotas ir Tau visai nerūpi, ką pamanys žmonės. Tau nerūpi kad gali atrodyti keistai arba kaip beprotis. Tai jau visai nesvarbu. Nesvarbi Tavo sveikata ar nubėgęs makiažas. Tu jau toli. Tu perbraukei kažkokia magiška kortele, ir Tave įleido pro duris į vietą, kurioje niekuomet nieko nevyksta. Į vietą, kur amžina ramybė. Į vietą, kurioje Tu ir tegali iš tikro būti. Be visų stereotipų. Be to, ko iš Tavęs tikisi. Be to, ko Tu tikiesi. Be to, kas jau buvo ir be to, kas dar žada įvykti. Šiuo metu Tu esi čia ir čia nieko nevyksta.
Po kurio laiko pakylu ir lėtai šlubuoju namų pusėn. Pradeda skaudėti koją (o gal skaudėjo visą laiką?). Darausi irzli ir jaučiuosi pavargusi bei sušalusi. Gal net truputėlį krečia šaltukas.
Pareinu namo ir susisuku į pledą. Nusimaunu džinsus ir pravalau savo nebaisiai nubrozdintą kelį. Tai tik mažytė žaizdelė. Žmonės pareina su sulaužytom kojom, būna, susilaužo ir stuburą.
O tai - tik mažytė žaizdelė, tik mažytis šalčio pajutimas, kurių vedina aš staiga tapau viskuo nepatenkinta. Manau, kad tie žmonės, kurie iš tikrųjų kenčia skausmą, neturi laiko apie tai galvoti arba dėl to susierzinti. Mes taip dažnai užsigauname, ir iš tiesų užsigauname vos vos: įsipjaunam į pirštą, užpūliuoja nago odelė... Tai nelabai malonūs dalykai, apie save primenantys kiekviename žingsnyje. Judinant pirštą suskausta. Dėl pūliavimo gali truputėlį pakilti temperatūra. Tai viso labo mažytės žaizdelės. Tos žaizdelės, kurios apie save primena kiekviename žingsnyje, bet negali mums niekaip rimčiau pakenkti. Mažos žaizdelės nepridaro didelės žalos. Mes pridarome. Mes įsikimbam į jas kaip į kažkokį savo statusą, tuo metu, kai pasaulyje nieko nevyksta. Ir paverčiame tai savimi. Mano skausmas kažkodėl tampa lygus man, arba, žinoma, pasaulio pabaigai. Dabar skauda, dabar jau nebegalime džiaugtis arbata arba mylimo žvilgsniu. Mes taip susikoncentruojame į tokius pojūčius, kad net patys nepajuntame, kaip stipriname juos, versdami savo gyvenimo "vinimis".
Ima krėsti šaltis ir visos jėgos slenka tolyn. Matyt sėdėti ant žemės viduržiemį nėra pats sveikiausias dalykas tokiems žmonėms, kaip aš. Įsitaisau ant sofos ir patogiai paguldžiusi savo šiandien nukentėjusį kelį užmerkiu akis. Apima bejėgiškumas. Dieve, ar todėl šįvakar "pasiskolinai" mano sveikatą, kad suprasčiau, jog tai nėra svarbiausia? Nugrimztu į neaiškius sapnus.
Kai pramerkiu akis, langus jau gobia tamsos skraistė. Mintys prašviesėjusios. Iš virtuvės sklinda dieviškai gaminamo maisto kvapas. Užuodžiu ir kavą. Langas vos vos pravertas, kambaryje be galo gaivu. Matau, kad esu užklostyta meistriškiau, nei pati sugebu tą padaryti.
Prisilaikydama atsistoju ir truputį apmirusiom kojom keistasi judesiais nužingsniuoju virtuvės link. Dega šviesa. Verda gyvenimas. Pūgos nė ženklo. Šypso Adamas. Į širdį ramiai po truputį kelią skinasi tylutėliai grojanti muzika. Ir visa tai gali sugriauti maži dalykai. Jei tik jiems leisite.
