Temstant neužsidegti šviesos. Tada už lango gali ūžti mašinos, bet veik sutemus jos vis tiek pavirsta tik mažais šviesų kamuolėliais, slystančiais per tiksliai neapčiuopiamą kelią. Tos šviesos juda Tavo kairės akies šone ir nieko blogo Tau nedaro. Pamažu šviesulėlių mažėja ir lieka tik tosios mažytės mažytės saulės, susigūžusios visai prie kelio, kas matematiškai apskaičiuotą atstumą, kad gražiai atrodytų. Nematai raidžių arba klavišų. Groja muzika. Meti įamžinti tai, kas įamžinama, tačiau nepriduoda jau nieko akimirkai, kai tai patiri. Languose žiebiasi švyturėliai. Katė verčiasi per galvą mėgindama suvalgyti tušinuko dangtelį. Arbata vis dingsta dingsta dingsta iš puodelio.
Yra žmonių, kurie įsijautę viską suprasti. Niekuomet nežinočiau, kaip jiems suprantamai visa šitai paaiškinti. Ir lygiai nulis noro.
Kam aiškinti, jeigu dabar gali pajust.
Neapčiuopiamai, gal net neužuodžiamai (nors šįryt taip pakvipo klevais!) pajusti. Kai kaži kas tylaus užkariauja visas Tavo kūno ląsteles. Ir grojanti muzika, triukšmaujantis išgėręs praeivis, slystanti mašina - visas triukšmas tampa netriukšmu, nebūdamas nutildytas. Visa tai konvertuojama į tai, ko nepaaiškinsi žmogui, visur ieškančiam supratimo.
Tokiais momentais beviltiška nagrinėti, ką dabar jauti. Lyg ir kyla šypsena, lyg ir kas maloniai graudaus slepiasi viduje. Pamažu gurkšnoja amžinai pasibaigiančią ir niekada nesibaigiančią arbatą.
Ir gal dar kvailesnis dalykas yra mėginti tai užrašyti.
