Kai pliaupia šitokie lietūs, pamenu, visi sušokdavom į vieną butą ir gyvendavom arbata. Grodavom dainas, plepėdavom ir juokdavomės taip, lyg dar niekad nebūtume girdėję tų šimtą kartų klausytų istorijų. Grožėdavomės vienas kito plaukais ir akimis, raudonos arbatos arbatžolėmis, skaidraus stiklo puodelyje pamažu pamažu slenkančiomis žemyn, kurios sutrukdytos vėl pakildavo.
Kai šitokie lietūs, taip nežmoniškai gera paskęsti pleduose ir prisiminimuose, skambučiuose ir betarpiškoje tyloje. Ir pamėginti vėl susirinkti tokį beprotišką vakarą, kai nėra sniego, nėra net Kalėdų, bet yra milijonai žvaigždžių. Milijonų milijonai žvaigždžių.
Skambučiai į duris tampa nedažni ir sentimentalūs, reklamos agentai tokiu metu apskritai nustoja egzistuoti. Kitoje durų pusėje kažkas spusteli mygtuką, per butą nuaidi atsikartojantis "ta-dam" ir atsimušęs į visas sienas nukeliauja Tavo širdies kertelių link. Kažkas atėjo.
Adamas praveria duris ir net prapliumpu kvatotis. Vargšas žmogus, vietoj skėčio besaikiškai išnaudojęs kažką panašaus į šiltnamio plėvę, tokią juodą permirkusią plėvę, po kuria slepia ne tik lauktuves bet ir dalykus, be kurių tokiu oru neišeina iš namų - vienas iš geriausių momentų fotografijai.
Pasisveikinusi ir persimetusi keletu žodžių su Ignu lėtai nušliaužiu virtuvės link, užkaisti virdulio. Šliut, šliut, šneka mano šlepetės, kojoms velkantis iš paskos. Pripylusi vandens akimirkai vėl susijuokiu ir pamėginu save nuraminti. Juk viskam yra ribos! Ak, tuomet ir ribų buvimui yra ribos. Gerai.
Įsitaisome ant sofos laukdami ko nors, kas gal dar kada nors užklys į būstą, nepabijojęs oro, kuris ir tapo mūsų susitikimo priežastimi. Toks nostalgiškai paprastas, toks širdį veriantis, toks šventas šitas oras, dvelkiąs savo šventu niūrumu ir baidantis praeivius. Lietus-kruša-lietus, ir kad deda į stogus! Įlendu į maišelį pažiūrėti, ką šįsyk gavom dovanų, ir randu atviručių, kuriose esam įamžinti prieš neaišku kiek metų. Matydama mus visus šešis popieriuje, kurį galiu paliesti, galiu apčiuopti, va, galiu apkabinti mus visus šešis, susigraudinu ir išsprūsta pora ašarų. Šitaip beatodairiškai gera. Kelionės po Prancūziją momentai.
Tokiomis dienomis tik turėti savo gyvenimą ir jį gyventi, padarius mažą pauzę visur, kur jos reikėjo, sustojus skirti laiko sau ir tiems, kuriems neberandame kaip skirti laiko. Visi tokie užaugę, išsibarstę po visokiausius kampelius, kaip mažytės dėlionės detalės. Visi tokie skubą, rytais geriantys kavą, vakarais vandenį. Visi tokie geriantys garsus, žodžius, planus, ir laiką, kuris ir yra tas visus skubinantis.
Tas, ko nėra, skubinantis tuos, kurie yra. Kur yra laikas ir kaip galėčiau jį apčiuopti?
Plačiai atsiveria durys ir per pečius susikabinę į vidų įsigrūda Viktoras su Kajumi. Žinoma, be skėčių. Žinoma, be plėvelių. Nepajuntu kaip kaupiasi ašaros, taip seniai bebuvom susitikę. Truputį atsiduoda alkoholiu ir Kajaus galimybės vaikščioti tiesiai yra čiut mažesnės, nei visada. Viktoras nusimeta savo plaukus į nugaros pusę ir, primerkęs akis, matavimo ženklu tarp nykščio ir smiliaus parodo "tik čiut čiut". Šlapi įkrenta į sofą. Prasideda vakaras ir pamažu ateinanti naktis. Lauke akimirkai lyg ir prašvinta, kad visi tie bėgantys lauke taip pat sustotų. Bent sekundei, bent akies mirksniui. Kad nors nesąmoningai spėtų pajust tą grožį, kurį užgožia nepatogumas būti šlapiam ir sušalusiam. Bet visas gyvenimas yra nepatogumų virtinė. Ir akimirką, kai imi gerėtis dalykais, tie nepatogumai gerokai sumažėja.
Ir akimirką, kai užmiršti, kad visa nebegali būti, kaip anksčiau, užlieja šiluma namų, kuriuose taip gera praleisti savo šios dienos gyvenimą.
Ir prasideda dainos.
