Vienas iš nuostabiausių dalykų yra dalintis savo pasauliu. Galbūt net reikėtų sakyti, vienas iš nuostabiausių dalykų šiame pasaulyje yra dalintis savo pasauliu. Sapnu, nuo kurio atsibudai, rytine įžvalga, nuostabia daina, kurią ką tik atradai. Tikiu, kad dalintis savo pasauliu yra vienintelis būdas jį išties turėti, jį išties turėti - tai duoti jį kitiems. Leisti į jį įžengti ir prisiliesti prie Tavęs. Dalintis savo pasauliu beprotiškai svarbu, net jei tik vienam žmogui pasaulyje tai patiks. Kiekvienas turime ko pasiimti iš kito. Gyvenimas labai trumpas ir paprastas: Tu esi ir Tavęs jau nėra. Todėl verta mėginti juo pasidalinti.
Kai pro langą šliūkšteli vėsiai gaivaus paryčių oro, ir savo veidu jauti artėjantį pavasarį, kyla daugybė minčių. Minčių, kurios drįsta Tavo galvoje išsireikšti žodžiais, ir tokių, kurios to nepadaro. Tų, kurios ramiai ir tyliai užplūsta Tavo kūną net Tau nesakydamos. Jos įneša ramybės, į kūno tekėjimą įneša mažytę nostalgiją, kurią jauti lyg dar niekad nebūtum matęs ateinant ryto. Ir štai Tu čia. Tokiais paryčiais, būna, prisimeni, kuo buvai prieš metus, ir ką Tu galvojai, ir net tuomet, dalindamasis su kitais, tuometinį save įprasminai, ir ne dėl to, kad siekei save kažkam parodyti, bet dėl to, kad tame kažkame Tu likai užfiksuotas, įamžintas, ir esi portretas, kuris metams bėgant ne tiek keičiasi, kiek pildosi. Esi besipildantis portretas: savo baimių arba savo svajonių. Savo polėkių ir muzikos, kurios klausai portretas. Žiūrėti į žmogų neužtenka žmogui pažinti. Žmogų reikia jausti.
Jausti miegantį Adamą, kurio patrumpėję plaukai taip nuostabiai išsidraikstę ant žemutės žemutės pagalvės, kurio kūną glosto vėsi antklodė. Uosti ryto vėją ir girdėti iš lauko atsklindantį katės murkimą - matyti, katei taip pat pavasaris.
Užmerkti akis ir pamiršti viską šiame pasaulyje, panyrant į vieną vienintelį Tave tuo metu valdantį jausmą, kuriuo vėliau galbūt galėsi pasidalinti. Tam, kad išties kažkuo pasidalintum, reikia išties į tai panirti ir tai išgyventi. Tik tuomet tai tampa taip nuostabu, kad tuo dalintis norisi. Tai tampa tikra. Tai svarbiau, negu parduotuvėje murmanti bobutė, kad praleistum ją pirmą, arba, kad viskas brangu. Tie dalykai vienadieniai. Jie ateina ir jie išeina iš karto, niekaip stipriau nepalietę Tavęs. Tačiau tai, kas teka per visą Tavo kūną, kaip gyventi verčianti mažytė elektrinė aistros srovė, tai yra tai, kodėl Tu gyvas, todėl tai turi būti pasidalinta. Galbūt ta ugnelė dar kažkam artima. Neteisinga viso to laikytis tik sau. Galbūt tai net neegzistuoja, kol tuo nepasidalini.
Taip keista, bet ir vėl atkopė pavasaris, nors, regis, vos ką tik praėjo prieš tai buvęs. Visa lygiai taip pat ir jau niekada nebus taip, kaip iš tiesų aną pavasarį buvo. Dalintis tuo, kas yra, galima tik tuomet, kai tai yra. Kitas rytas niekuomet nebus toks pat, bet pasidalinęs šiuo, kitą rytą jau kursi besipildantį saulės portretą. Todėl tavo proga yra dabar. Tas pojūtis gali atrodyti neišbaigtas arba kvailas, bet dažniausiai tai jau yra nuostabu. Tai jau yra tikra. Tai vyksta. Ir tu gali tuo pasidalinti su kitu.
Aš galiu pasidalinti tuo su Adamu ir Kajumi, Viktoru ir Ignu. Galiu pasidalinti tuo su praeiviais, kurie, jei norės, tikrai išskaitys tai mano veide. Galiu pasidalinti tuo su rytinio autobuso vairuotoju. Stabdo mažytė baimė. Baimė, kad kažkas pasijuoks iš tikrovės, kurią viduje nešiojiesi. Baimė, kad kažkas mėgins įrodyti, kaip tai netikra. Bet ir tos baimės - toks trumpalaikis dalykas.
Lieka tik pasaulis. Anksčiau ar vėliau lieka tik tai, kas išties yra tikra.
Kai galiausiai pateka saulė ir į plaukus įsivelia šiurpuliukus gimdantis vėjas, kai nuo jūros atnešamos bangos, kai aš žiūriu į mėnulį, ir tu į jį žiūri, kai laikas praskrenda lyg net neaplankęs, o arbata jau atšalo.
Adamas pramerkia akis ir dar veik miegodamas mėgina suvokti. Iš kur šitoks gūsis vėjo, kodėl aš sėdžiu greta ir žiūriu pro langą. Kodėl vis dar žiema, nors jau taip neatrodo. Kodėl taip tylu, lyg visas miestas dar miegotų. Paglostau plaukus.
Adamas sunkiai ir vangiai atsikelia.
