Tie šešėliai mane tebepersekioja. Aš labai neišbaigtas protas. Jie šmėsteli kur iš už kampo. Apeina ratu. Primena ir pabėga. Tiek tereikia. Tada, būna, nesuvoki - tu čia, toks, koks esi, ar tu dar ten, nepabėgęs ir nepasikeitęs, tiesiog užsimaskavęs, taip, kad ir pats nepastebi.
Manau, tokių momentų būna visų gyvenime. Momentų, kai iš už kampo išlenda senos ydos, priklausomybės, prisiminimai ir įvykiai. Momentų, kuriems nutikus nesupranti, ar tikrai jau užbaigei ir uždarei juos į spintą. Tai be saiko klaidina. Jeigu turi nuolat persekiojantį dalyką, bent puikiai suvoki savo būseną - žinai, kad tai tave persekioja, vadinasi, reikia susimąstyti. Bet kai tai išlenda vos kartais, neapčiuopiamai neaišku ar tikra, bet atsiduria šalia, tuomet svarstai, ar nuo to pagijama. Gal visgi ne veltui sakoma, kad alkoholikas (praktikuojantis ar nepraktikuojantis, bet) visą gyvenimą lieka priklausomu. Jį visuomet lengviau suvilios nuosmukis, jis turi silpnybę stikliukui. Jis visuomet lengviau įklimps atgal.
Aš nežinau, ar tat yra tiesa. Langai apgobti šviežios, vėsinančios nakties. Kaip žinoti, kiek toli nuėjai ir kaip greit tave vejasi? Kaip suvokti, kuri iš tų būsenų yra tikrasis tu?
Toli kybo mėnulis, apšviesdamas Dievo pamirštą mišką. Tokiais vakarais visa atrodo bjauriai niūriai. Įsivaizduokit, kad Jūs ką tik nupiešėt piešinį, kurį laikot šedevru, ir po to atrandat tokį pat savo piešinį, pieštą prieš penkis metus. Jūs nepasistūmėjot. Ir tai ne šedevras.
Adamas miega, sugerdamas namų ramumą ir dvigubai jos atiduodamas atgal. Tolumoje sukniaukia laukinis katinas. Katinas sukniaukia. Katinas nebekniaukia.Žiba mėnuo. Gatve pralekia praeivis. Viską pamažu nugali ramuma. netrukus gatvė sustingsta, paspaudžiama pauzė. Nėra mašinų. Nėra praeivių. Tik toli dar kartais sukniaukia katinas.
Nelieka nieko kito, kaip gyventi toliau. Gyventi ir gyventi, ir gyventi, ir gyventi taip, kad pamažu neliktų abejonių: tie šešėliai vis rečiau aplanko. Tu neturi jiems laiko, Tu užsiėmęs gyvenimu, kuris, tuo tarpu, Tave vis dažniau aplanko. Gyvenimu, kurio į nieką neiškeistum. Geriausiu gyvenimu, kokį gali nugyventi. Todėl lieka gyventi.
Lieka mėgautis ta nuostabia ramuma, kuri vėlią žiemos naktį užplūsta miestą. Lieka grožėtis miegančiu Adamu. Lieka šypsotis - būnant vienam ir ne vienam. Ir sukurti sau aplinkybes gyventi taip, kaip iš tiesų trokšti gyventi. Lieka klausytis nuostabių smuiko partijų koncertuose. Lieka gurkšnoti arbatą, kai lauke niūri dulksna. Lieka išeiti į lauką pasitikti saulės.
Lieka. Labai daug visko dar lieka. Tai ir renkuos.
Lauke sukniaukia katinas.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą