Gyvenimas, šiaip jau, visai neblogas dalykas. Visai nuostabiai neblogas dalykas. Eiti gatve ir šypsotis. Neiti gatve ir šypsotis. Klausytis to, kas įkvepia. Klausytis, kai iškvepi.
Žiūrėti, kaip nuostabiai naktį miega Tavo gyvenimas. Žiūrėti, kaip nuostabiai debesys uždengia žvaigždę. Žiūrėti, kaip žvaigždės uždengia debesį.
Klausyti, kaip lyja. Būti klausomam lietaus, kai tyliai niūniuoji. Žiūrėti į smilgų lauką, pliaupiant lietui, ir mėginti atsiminti, ką vakar vakare darei prieš pat užmigdamas, ir negalėti atsiminti, nes buvai toks pavargęs, kad jau miegojai prieš miegodamas.
Taip nuostabu yra tylėti, kad galėtum klausytis. Žiūrėti į žmogų, kurio klausaisi. Šypsotis žmogui, kurio klausaisi. Girdėti žmogų.
Kas mes tokie, kasdieniame skubėjime tai pamirštantys? Kas mes tokie, skaičiuojantys savo algą, idant galėtume turėti prabangias atostogas, kai tuo metu galėtume... klausytis? Kai tuo metu galėtume būti, šypsoti ir pajusti, kad viską jau turime?
Tos nuostabios dainos, tie žodžiai, šypsenos, medžiai miške, tie lyjantys lietūs, kurie visą save atiduoda į mus, o mes traukiamės, bėgam ir slepiamės, neduok Dieve - sušlapsim. Neduok Dieve - ryte kosėsim. Dabar nesvarbu. Svarbu rytas. Nors visa, ką mes turime, yra šis momentas. Rytojus tuo momentu taps rytoj, dabarčiai lieka mažiau, negu šiandien. Lieka dabar.
Aš žiūriu į miegantį Adamą. Į jo kolektyviškai susivėlusias sruogas. Abiem delnais apglėbusi puodelį siurbčioju arbatą. Taip nuostabiai linoja už lango. Ant palangės pamažu vysta vargšė gėlė, kurią tik kartas nuo karto atsimenam palaistyt. Beveik kaip gyvenimo skubėjime kartas nuo karto atsimenam sustot.
Įdomu, kas nutiktų, jei staiga visi taptume patenkinti? Visiems tiktų, ką jie dirba, kas juos supa. Visi džiaugtųsi bent vienu kitu žmogumi, kuris mums šypso ir linki gero. Labai sunku įsivaizduoti, o dėl to, kad sunku - dar ir liūdna.
Iš to, ką sukaupiam, mažai ką nusinešim su savim. Gal todėl būtų sveika duoti - vis tiek su savim nenusinešim, bet galim išdalinti, gal kažkam to reikia.
Mes nenusinešim su savim tų šypsenų, kurių nepadovanojom, jos netaps mūsų bonus'u kitam gyvenime. Nenusinešim visų tų gerų žodžių, kurių neišdrįsom ištarti. Nenusinešim sukauptų neapkabinimų. Iš viso to paskutinę akimirką teturėsim tik sąrašą dalykų, kurie liko nepadaryti. Nedrįsau, bijojau, laukiau, kad padarytų pirmas. Laukti galima visą gyvenimą, ypač pradėti laukti gyvenimo.
Tad visgi, kaupti ar atiduoti? Ką norite turėti su savim paskutinę akimirką?
Aš stengiuosi šypsotis. Glostyti miegančio Adamo plaukus. Jam to nežinant nuvalyti aptrupintą virtuvės stalą. Užuot laukus "ačiū", tą "ačiū" sakyti. Užuot laukus šypsenos, tą šypsnį duoti. Užuot laukus šviesos, tą šviesą kurti. Jei galiu iš žmogaus kažko išmokti - nuostabu. Bet dar nuostabiau bus jei, stengsiuosi ar ne, pastebėsiu ar ne, bet kažkas galės iš manęs šio to pasiimti.
Aš ne prieš būti išnarpliota dalimis, kad vienas pasiimtų muziką, kitas "dėkui", trečias palaikymą. Kuo daugiau pasiima, tuo daugiau aš to turiu atiduoti.
Kuo daugiau kartų paslapčia nuvalai stalą, tuo lengviau tą stalą nuvalyti. Galbūt praeis ir dešimt metų, bet ko gero kažkas bent mintyse Tau pasakys ačiū. Tai nėra svarbiausia. Daryti dėl kito žmogaus kažką, už ką jis galėtų pasakyti tau "ačiū", yra būdas išreikšti savo "ačiū" jam. Šypsotis nepažįstamam irgi yra "ačiū". Ačiū, kad esi. Ačiū, kad gimei. Ačiū, kad šypsai. Ačiū, kad myli. Ačiū, kad būni greta, kai neturiu kur dėti savo žvilgsnio.
Kai pradedi dirbti, pačią pirmą sekundę galvoti viena apie algą yra kiek ankstoka. Tad kodėl mes vis įsižeidžiam, kartą ar du neišgirdę ačiū? Ar tikrai svarbiausia yra išgirsti tą žodį? Ar vien dėl to nuvalai stalą? Ar vien dėl to šypsaisi? Jei taip, gal reiktų mesti šypsotis, kartu nukris ir problemos - nebus jokios priežasties tikėtis ačiū.
Tačiau, jei yra kitų motyvų, jei tau gera, kai kitam gera, jei tu nori nuvalyti stalą, kad būtų švaru, nusišypsoti, kad būtų pasijusta geriau, tuomet tavo tikslas pasiektas.
Adamas pramerkia akis.
Nusišypsau.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą