37. Akies mirksnį

Kai pliaupia šitokie lietūs, pamenu, visi sušokdavom į vieną butą ir gyvendavom arbata. Grodavom dainas, plepėdavom ir juokdavomės taip, lyg dar niekad nebūtume girdėję tų šimtą kartų klausytų istorijų. Grožėdavomės vienas kito plaukais ir akimis, raudonos arbatos arbatžolėmis, skaidraus stiklo puodelyje pamažu pamažu slenkančiomis žemyn, kurios sutrukdytos vėl pakildavo.
Kai šitokie lietūs, taip nežmoniškai gera paskęsti pleduose ir prisiminimuose, skambučiuose ir  betarpiškoje tyloje. Ir pamėginti vėl susirinkti tokį beprotišką vakarą, kai nėra sniego, nėra net Kalėdų, bet yra milijonai žvaigždžių. Milijonų milijonai žvaigždžių.
Skambučiai į duris tampa nedažni ir sentimentalūs, reklamos agentai tokiu metu apskritai nustoja egzistuoti. Kitoje durų pusėje kažkas spusteli mygtuką, per butą nuaidi atsikartojantis "ta-dam" ir atsimušęs į visas sienas nukeliauja Tavo širdies kertelių link. Kažkas atėjo.
Adamas praveria duris ir net prapliumpu kvatotis. Vargšas žmogus, vietoj skėčio besaikiškai išnaudojęs kažką panašaus į šiltnamio plėvę, tokią juodą permirkusią plėvę, po kuria slepia ne tik lauktuves bet ir dalykus, be kurių tokiu oru neišeina iš namų - vienas iš geriausių momentų fotografijai.
Pasisveikinusi ir persimetusi keletu žodžių su Ignu lėtai nušliaužiu virtuvės link, užkaisti virdulio. Šliut, šliut, šneka mano šlepetės, kojoms velkantis iš paskos. Pripylusi vandens akimirkai vėl susijuokiu ir pamėginu save nuraminti. Juk viskam yra ribos! Ak, tuomet ir ribų buvimui yra ribos. Gerai.
Įsitaisome ant sofos laukdami ko nors, kas gal dar kada nors užklys į būstą, nepabijojęs oro, kuris ir tapo mūsų susitikimo priežastimi. Toks nostalgiškai paprastas, toks širdį veriantis, toks šventas šitas oras, dvelkiąs savo šventu niūrumu ir baidantis praeivius. Lietus-kruša-lietus, ir kad deda į stogus! Įlendu į maišelį pažiūrėti, ką šįsyk gavom dovanų, ir randu atviručių, kuriose esam įamžinti prieš neaišku kiek metų. Matydama mus visus šešis popieriuje, kurį galiu paliesti, galiu apčiuopti, va, galiu apkabinti mus visus šešis, susigraudinu ir išsprūsta pora ašarų. Šitaip beatodairiškai gera. Kelionės po Prancūziją momentai.
Tokiomis dienomis tik turėti savo gyvenimą ir jį gyventi, padarius mažą pauzę visur, kur jos reikėjo, sustojus skirti laiko sau ir tiems, kuriems neberandame kaip skirti laiko. Visi tokie užaugę, išsibarstę po visokiausius kampelius, kaip mažytės dėlionės detalės. Visi tokie skubą, rytais geriantys kavą, vakarais vandenį. Visi tokie geriantys garsus, žodžius, planus, ir laiką, kuris ir yra tas visus skubinantis.
Tas, ko nėra, skubinantis tuos, kurie yra. Kur yra laikas ir kaip galėčiau jį apčiuopti?
Plačiai atsiveria durys ir per pečius susikabinę į vidų įsigrūda Viktoras su Kajumi. Žinoma, be skėčių. Žinoma, be plėvelių. Nepajuntu kaip kaupiasi ašaros, taip seniai bebuvom susitikę. Truputį atsiduoda alkoholiu ir Kajaus galimybės vaikščioti tiesiai yra čiut mažesnės, nei visada. Viktoras nusimeta savo plaukus į nugaros pusę ir, primerkęs akis, matavimo ženklu tarp nykščio ir smiliaus parodo "tik čiut čiut". Šlapi įkrenta į sofą. Prasideda vakaras ir pamažu ateinanti naktis. Lauke akimirkai lyg ir prašvinta, kad visi tie bėgantys lauke taip pat sustotų. Bent sekundei, bent akies mirksniui. Kad nors nesąmoningai spėtų pajust tą grožį, kurį užgožia nepatogumas būti šlapiam ir sušalusiam. Bet visas gyvenimas yra nepatogumų virtinė. Ir akimirką, kai imi gerėtis dalykais, tie nepatogumai gerokai sumažėja.
Ir akimirką, kai užmiršti, kad visa nebegali būti, kaip anksčiau, užlieja šiluma namų, kuriuose taip gera praleisti savo šios dienos gyvenimą.
Ir prasideda dainos.

36.

Temstant neužsidegti šviesos. Tada už lango gali ūžti mašinos, bet veik sutemus jos vis tiek pavirsta tik mažais šviesų kamuolėliais, slystančiais per tiksliai neapčiuopiamą kelią. Tos šviesos juda Tavo kairės akies šone ir nieko blogo Tau nedaro. Pamažu šviesulėlių mažėja ir lieka tik tosios mažytės mažytės saulės, susigūžusios visai prie kelio, kas matematiškai apskaičiuotą atstumą, kad gražiai atrodytų. Nematai raidžių arba klavišų. Groja muzika. Meti įamžinti tai, kas įamžinama, tačiau nepriduoda jau nieko akimirkai, kai tai patiri. Languose žiebiasi švyturėliai. Katė verčiasi per galvą mėgindama suvalgyti tušinuko dangtelį. Arbata vis dingsta dingsta dingsta iš puodelio.
Yra žmonių, kurie įsijautę viską suprasti. Niekuomet nežinočiau, kaip jiems suprantamai visa šitai paaiškinti. Ir lygiai nulis noro.
Kam aiškinti, jeigu dabar gali pajust.
Neapčiuopiamai, gal net neužuodžiamai (nors šįryt taip pakvipo klevais!) pajusti. Kai kaži kas tylaus užkariauja visas Tavo kūno ląsteles. Ir grojanti muzika, triukšmaujantis išgėręs praeivis, slystanti mašina - visas triukšmas tampa netriukšmu, nebūdamas nutildytas. Visa tai konvertuojama į tai, ko nepaaiškinsi žmogui, visur ieškančiam supratimo.
Tokiais momentais beviltiška nagrinėti, ką dabar jauti. Lyg ir kyla šypsena, lyg ir kas maloniai graudaus slepiasi viduje. Pamažu gurkšnoja amžinai pasibaigiančią ir niekada nesibaigiančią arbatą.
Ir gal dar kvailesnis dalykas yra mėginti tai užrašyti.

35. Tavo pasaulį

     Vienas iš nuostabiausių dalykų yra dalintis savo pasauliu. Galbūt net reikėtų sakyti, vienas iš nuostabiausių dalykų šiame pasaulyje yra dalintis savo pasauliu. Sapnu, nuo kurio atsibudai, rytine įžvalga, nuostabia daina, kurią ką tik atradai. Tikiu, kad dalintis savo pasauliu yra vienintelis būdas jį išties turėti, jį išties turėti - tai duoti jį kitiems. Leisti į jį įžengti ir prisiliesti prie Tavęs. Dalintis savo pasauliu beprotiškai svarbu, net jei tik vienam žmogui pasaulyje tai patiks. Kiekvienas turime ko pasiimti iš kito. Gyvenimas labai trumpas ir paprastas: Tu esi ir Tavęs jau nėra. Todėl verta mėginti juo pasidalinti.
     Kai pro langą šliūkšteli vėsiai gaivaus paryčių oro, ir savo veidu jauti artėjantį pavasarį, kyla daugybė minčių. Minčių, kurios drįsta Tavo galvoje išsireikšti žodžiais, ir tokių, kurios to nepadaro. Tų, kurios ramiai ir tyliai užplūsta Tavo kūną net Tau nesakydamos. Jos įneša ramybės, į kūno tekėjimą įneša mažytę nostalgiją, kurią jauti lyg dar niekad nebūtum matęs ateinant ryto. Ir štai Tu čia. Tokiais paryčiais, būna, prisimeni, kuo buvai prieš metus, ir ką Tu galvojai, ir net tuomet, dalindamasis su kitais, tuometinį save įprasminai, ir ne dėl to, kad siekei save kažkam parodyti, bet dėl to, kad tame kažkame Tu likai užfiksuotas, įamžintas, ir esi portretas, kuris metams bėgant ne tiek keičiasi, kiek pildosi. Esi besipildantis portretas: savo baimių arba savo svajonių. Savo polėkių ir muzikos, kurios klausai portretas. Žiūrėti į žmogų neužtenka žmogui pažinti. Žmogų reikia jausti.
     Jausti miegantį Adamą, kurio patrumpėję plaukai taip nuostabiai išsidraikstę ant žemutės žemutės pagalvės, kurio kūną glosto vėsi antklodė. Uosti ryto vėją ir girdėti iš lauko atsklindantį katės murkimą - matyti, katei taip pat pavasaris.
     Užmerkti akis ir pamiršti viską šiame pasaulyje, panyrant į vieną vienintelį Tave tuo metu valdantį jausmą, kuriuo vėliau galbūt galėsi pasidalinti. Tam, kad išties kažkuo pasidalintum, reikia išties į tai panirti ir tai išgyventi. Tik tuomet tai tampa taip nuostabu, kad tuo dalintis norisi. Tai tampa tikra. Tai svarbiau, negu parduotuvėje murmanti bobutė, kad praleistum ją pirmą, arba, kad viskas brangu. Tie dalykai vienadieniai. Jie ateina ir jie išeina iš karto, niekaip stipriau nepalietę Tavęs. Tačiau tai, kas teka per visą Tavo kūną, kaip gyventi verčianti mažytė elektrinė aistros srovė, tai yra tai, kodėl Tu gyvas, todėl tai turi būti pasidalinta. Galbūt ta ugnelė dar kažkam artima. Neteisinga viso to laikytis tik sau. Galbūt tai net neegzistuoja, kol tuo nepasidalini.
     Taip keista, bet ir vėl atkopė pavasaris, nors, regis, vos ką tik praėjo prieš tai buvęs. Visa lygiai taip pat ir jau niekada nebus taip, kaip iš tiesų aną pavasarį buvo. Dalintis tuo, kas yra, galima tik tuomet, kai tai yra. Kitas rytas niekuomet nebus toks pat, bet pasidalinęs šiuo, kitą rytą jau kursi besipildantį saulės portretą. Todėl tavo proga yra dabar. Tas pojūtis gali atrodyti neišbaigtas arba kvailas, bet dažniausiai tai jau yra nuostabu. Tai jau yra tikra. Tai vyksta. Ir tu gali tuo pasidalinti su kitu.
     Aš galiu pasidalinti tuo su Adamu ir Kajumi, Viktoru ir Ignu. Galiu pasidalinti tuo su praeiviais, kurie, jei norės, tikrai išskaitys tai mano veide. Galiu pasidalinti tuo su rytinio autobuso vairuotoju. Stabdo mažytė baimė. Baimė, kad kažkas pasijuoks iš tikrovės, kurią viduje nešiojiesi. Baimė, kad kažkas mėgins įrodyti, kaip tai netikra. Bet ir tos baimės - toks trumpalaikis dalykas.
     Lieka tik pasaulis. Anksčiau ar vėliau lieka tik tai, kas išties yra tikra.
Kai galiausiai pateka saulė ir į plaukus įsivelia šiurpuliukus gimdantis vėjas, kai nuo jūros atnešamos bangos, kai aš žiūriu į mėnulį, ir tu į jį žiūri, kai laikas praskrenda lyg net neaplankęs, o arbata jau atšalo.
Adamas pramerkia akis ir dar veik miegodamas mėgina suvokti. Iš kur šitoks gūsis vėjo, kodėl aš sėdžiu greta ir žiūriu pro langą. Kodėl vis dar žiema, nors jau taip neatrodo. Kodėl taip tylu, lyg visas miestas dar miegotų. Paglostau plaukus.
     Adamas sunkiai ir vangiai atsikelia.

34. Viskas, ką turime.

     Gyvenimas, šiaip jau, visai neblogas dalykas. Visai nuostabiai neblogas dalykas. Eiti gatve ir šypsotis. Neiti gatve ir šypsotis. Klausytis to, kas įkvepia. Klausytis, kai iškvepi.
     Žiūrėti, kaip nuostabiai naktį miega Tavo gyvenimas. Žiūrėti, kaip nuostabiai debesys uždengia žvaigždę. Žiūrėti, kaip žvaigždės uždengia debesį.
Klausyti, kaip lyja. Būti klausomam lietaus, kai tyliai niūniuoji. Žiūrėti į smilgų lauką, pliaupiant lietui, ir mėginti atsiminti, ką vakar vakare darei prieš pat užmigdamas, ir negalėti atsiminti, nes buvai toks pavargęs, kad jau miegojai prieš miegodamas.
     Taip nuostabu yra tylėti, kad galėtum klausytis. Žiūrėti į žmogų, kurio klausaisi. Šypsotis žmogui, kurio klausaisi. Girdėti žmogų.
     Kas mes tokie, kasdieniame skubėjime tai pamirštantys? Kas mes tokie, skaičiuojantys savo algą, idant galėtume turėti prabangias atostogas, kai tuo metu galėtume... klausytis? Kai tuo metu galėtume būti, šypsoti ir pajusti, kad viską jau turime?
     Tos nuostabios dainos, tie žodžiai, šypsenos, medžiai miške, tie lyjantys lietūs, kurie visą save atiduoda į mus, o mes traukiamės, bėgam ir slepiamės, neduok Dieve - sušlapsim. Neduok Dieve - ryte kosėsim. Dabar nesvarbu. Svarbu rytas. Nors visa, ką mes turime, yra šis momentas. Rytojus tuo momentu taps rytoj, dabarčiai lieka mažiau, negu šiandien. Lieka dabar.
     Aš žiūriu į miegantį Adamą. Į jo kolektyviškai susivėlusias sruogas. Abiem delnais apglėbusi puodelį siurbčioju arbatą. Taip nuostabiai linoja už lango. Ant palangės pamažu vysta vargšė gėlė, kurią tik kartas nuo karto atsimenam palaistyt. Beveik kaip gyvenimo skubėjime kartas nuo karto atsimenam sustot.
     Įdomu, kas nutiktų, jei staiga visi taptume patenkinti? Visiems tiktų, ką jie dirba, kas juos supa. Visi džiaugtųsi bent vienu kitu žmogumi, kuris mums šypso ir linki gero. Labai sunku įsivaizduoti, o dėl to, kad sunku - dar ir liūdna.
     Iš to, ką sukaupiam, mažai ką nusinešim su savim. Gal todėl būtų sveika duoti - vis tiek su savim nenusinešim, bet galim išdalinti, gal kažkam to reikia.
     Mes nenusinešim su savim tų šypsenų, kurių nepadovanojom, jos netaps mūsų bonus'u kitam gyvenime. Nenusinešim visų tų gerų žodžių, kurių neišdrįsom ištarti. Nenusinešim sukauptų neapkabinimų. Iš viso to paskutinę akimirką teturėsim tik sąrašą dalykų, kurie liko nepadaryti. Nedrįsau, bijojau, laukiau, kad padarytų pirmas. Laukti galima visą gyvenimą, ypač pradėti laukti gyvenimo.
     Tad visgi, kaupti ar atiduoti? Ką norite turėti su savim paskutinę akimirką?
Aš stengiuosi šypsotis. Glostyti miegančio Adamo plaukus. Jam to nežinant nuvalyti aptrupintą virtuvės stalą. Užuot laukus "ačiū", tą "ačiū" sakyti. Užuot laukus šypsenos, tą šypsnį duoti. Užuot laukus šviesos, tą šviesą kurti. Jei galiu iš žmogaus kažko išmokti - nuostabu. Bet dar nuostabiau bus jei, stengsiuosi ar ne, pastebėsiu ar ne, bet kažkas galės iš manęs šio to pasiimti.
     Aš ne prieš būti išnarpliota dalimis, kad vienas pasiimtų muziką, kitas "dėkui", trečias palaikymą. Kuo daugiau pasiima, tuo daugiau aš to turiu atiduoti.
     Kuo daugiau kartų paslapčia nuvalai stalą, tuo lengviau tą stalą nuvalyti. Galbūt praeis ir dešimt metų, bet ko gero kažkas bent mintyse Tau pasakys ačiū. Tai nėra svarbiausia. Daryti dėl kito žmogaus kažką, už ką jis galėtų pasakyti tau "ačiū", yra būdas išreikšti savo "ačiū" jam. Šypsotis nepažįstamam irgi yra "ačiū". Ačiū, kad esi. Ačiū, kad gimei. Ačiū, kad šypsai. Ačiū, kad myli. Ačiū, kad būni greta, kai neturiu kur dėti savo žvilgsnio.
     Kai pradedi dirbti, pačią pirmą sekundę galvoti viena apie algą yra kiek ankstoka. Tad kodėl mes vis įsižeidžiam, kartą ar du neišgirdę ačiū? Ar tikrai svarbiausia yra išgirsti tą žodį? Ar vien dėl to nuvalai stalą? Ar vien dėl to šypsaisi? Jei taip, gal reiktų mesti šypsotis, kartu nukris ir problemos - nebus jokios priežasties tikėtis ačiū.
Tačiau, jei yra kitų motyvų, jei tau gera, kai kitam gera, jei tu nori nuvalyti stalą, kad būtų švaru, nusišypsoti, kad būtų pasijusta geriau, tuomet tavo tikslas pasiektas.
   
     Adamas pramerkia akis.
     Nusišypsau.

33. Lieka

     Tie šešėliai mane tebepersekioja. Aš labai neišbaigtas protas. Jie šmėsteli kur iš už kampo. Apeina ratu. Primena ir pabėga. Tiek tereikia. Tada, būna, nesuvoki - tu čia, toks, koks esi, ar tu dar ten, nepabėgęs ir nepasikeitęs, tiesiog užsimaskavęs, taip, kad ir pats nepastebi.
     Manau, tokių momentų būna visų gyvenime. Momentų, kai iš už kampo išlenda senos ydos, priklausomybės, prisiminimai ir įvykiai. Momentų, kuriems nutikus nesupranti, ar tikrai jau užbaigei ir uždarei juos į spintą. Tai be saiko klaidina. Jeigu turi nuolat persekiojantį dalyką, bent puikiai suvoki savo būseną - žinai, kad tai tave persekioja, vadinasi, reikia susimąstyti. Bet kai tai išlenda vos kartais, neapčiuopiamai neaišku ar tikra, bet atsiduria šalia, tuomet svarstai, ar nuo to pagijama. Gal visgi ne veltui sakoma, kad alkoholikas (praktikuojantis ar nepraktikuojantis, bet) visą gyvenimą lieka priklausomu. Jį visuomet lengviau suvilios nuosmukis, jis turi silpnybę stikliukui. Jis visuomet lengviau įklimps atgal.
     Aš nežinau, ar tat yra tiesa. Langai apgobti šviežios, vėsinančios nakties. Kaip žinoti, kiek toli nuėjai ir kaip greit tave vejasi? Kaip suvokti, kuri iš tų būsenų yra tikrasis tu?
     Toli kybo mėnulis, apšviesdamas Dievo pamirštą mišką. Tokiais vakarais visa atrodo bjauriai niūriai. Įsivaizduokit, kad Jūs ką tik nupiešėt piešinį, kurį laikot šedevru, ir po to atrandat tokį pat savo piešinį, pieštą prieš penkis metus. Jūs nepasistūmėjot. Ir tai ne šedevras.
     Adamas miega, sugerdamas namų ramumą ir dvigubai jos atiduodamas atgal. Tolumoje sukniaukia laukinis katinas. Katinas sukniaukia. Katinas nebekniaukia.Žiba mėnuo. Gatve pralekia praeivis. Viską pamažu nugali ramuma. netrukus gatvė sustingsta, paspaudžiama pauzė. Nėra mašinų. Nėra praeivių. Tik toli dar kartais sukniaukia katinas.
     Nelieka nieko kito, kaip gyventi toliau. Gyventi ir gyventi, ir gyventi, ir gyventi taip, kad pamažu neliktų abejonių:  tie šešėliai vis rečiau aplanko.  Tu neturi jiems laiko, Tu užsiėmęs gyvenimu, kuris, tuo tarpu, Tave vis dažniau aplanko. Gyvenimu, kurio į nieką neiškeistum. Geriausiu gyvenimu, kokį gali nugyventi. Todėl lieka gyventi.
     Lieka mėgautis ta nuostabia ramuma, kuri vėlią žiemos naktį užplūsta miestą. Lieka grožėtis miegančiu Adamu. Lieka šypsotis - būnant vienam ir ne vienam. Ir sukurti sau aplinkybes gyventi taip, kaip iš tiesų trokšti gyventi. Lieka klausytis nuostabių smuiko partijų koncertuose. Lieka gurkšnoti arbatą, kai lauke niūri dulksna. Lieka išeiti į lauką pasitikti saulės.
     Lieka. Labai daug visko dar lieka. Tai ir renkuos.
Lauke sukniaukia katinas. 

32 dalis. Mažos žaizdelės.

     Lėtai, tyliai ir grakščiai. Be mažiausio garselio. Išpurtęs iš kišenių nerastum nė trupinio garso. Taip šiandien sninga. Sninga ir sninga, ir sninga, ir ausyse spengia tylus žiemos fonas, ne begarsis, bet ir garsų jokių nežadąs. Ramus, taikus, sustabdantis laiką ir visus juo tikinčius. Taip neįpareigojančiai sninga.
     Adamas darbe. Po namus iš kampo į kampą slankioja tuštuma. Susisiaučiu į storą skarą, užsimetu paltuką  ir išeinu pasivaikščioti po tą tylų kraštovaizdį. Vienoje pusėje miestas, kitoje pusėje kalvotas miškas. Abu tykūs ir ramūs, lyg šiandien neliesti žmogaus pėdų. Pasuku miško takeliu. Šaltas vėjo gūsis suvelia iš po skaros išlindusią sruogą rudų plaukų. Sruoga apsupa odinės rankinės šniūrelį ir timpteli plauką. Išsitraukiu.
     Brendu gilyn, daugėja sniego. Tilsta miesto garsai, pradūzgiančios mašinos. Girdžiu kažką sušnarant po sniegu. Dedu žingsnį. Trakšteli šaka.
     Žvarbūs vėjo gūsiai talžo veidą. Sninga į akis. Ir vis tiek baisiai gražu. Toje tykumoje kažkas slepiasi. Negaliu paliesti, juo labiau - įvardyti, bet ten yra kažkas, kas malšina visus žmonijos sielvartus. Priverčia sustoti ir sustabdo viską. Padaro pauzę tarp gyvenimo. Susupa visus į šiltas skaras ir šalikus, priverčia prisėsti prie židinio. Išgerti puodelį arbatos, abiem delnais jį saugant, kad niekur toli nenusineštų savo šilumos. Žvelgti pro langą ir matyti pasaulį tokį ramų, koks jis iš tiesų yra. Kažkur vyksta teroristiniai išpuoliai. Kažkur ligoninėje miršta žmogus. Kažkas dabar apvagia banką. Visa tai nesvarbu, viso to nėra. Jei tai būtų, kaip dabar galėtų taip ramiai snigti? Kosteliu. Kalvos keliukas kyla aukštyn. Lipti darosi sunkiau ir slidoka. Susirandu pagalį. Tat bus mano kelionės draugas šią ramią dieną, kai nevyksta absoliučiai nieko. Žiema turi galią pasauliui sugrąžinti ramybę. Net miestuose laikas teka lėčiau. Skubėti nepavyksta: spūstys, nenukastas sniegas, vaikas, tempiantis rogutes... Ne veltui sakoma, jog žiema - susimąstymo laikas. Galit su manimi nesutikti, bet pamėginkit tą sau patiems paneigti žiūrėdami į pūgą už lango, pūgą, kuri užstoja net objektus, ant kurių sninga ir kuriuos mėgina paslėpti.
     Keliauti vis dar baisiai slidu. Galiausiai kūnas akimirkai pasiduoda šiai silpnybei ir parkrintu ant kelio. Sudiegia skausmas. Atsikeliu ir prisėdu. Ko gero čia baigiasi šiandienos kelionė, jaučiu pro džinsą lėtai vos vos besiskverbiantį nubrozdinto kelio kraują. Šypteliu. Staiga iš niekur apsupa niekur neprasidedanti ir niekur nesibaigianti palaima. Tie momentai aplanko ir tikiu, kad aplanko kiekvieną. Ir tuomet nebėra skaudamų kelių. nebėra talžančio vėjo. Tiksliau, visa tai mus vis dar supa, bet tai nebetenka prasmės. Tas vėjas tampa už lango, o mes staiga atsiduriam šalia židinio. Mums nebesvarbu, kas vyksta už lango, esam čia ir dabar, šiltai susisiautę į pledą. Garuoja arbata. Ir visa kita išnyksta.
     Kartais tai tęsiasi sekundės dalį, kartais keletą valandų. Šypsai kaip idiotas ir Tau visai nerūpi, ką pamanys žmonės. Tau nerūpi kad gali atrodyti keistai arba kaip beprotis. Tai jau visai nesvarbu. Nesvarbi Tavo sveikata ar nubėgęs makiažas. Tu jau toli. Tu perbraukei kažkokia magiška kortele, ir Tave įleido pro duris į vietą, kurioje niekuomet nieko nevyksta. Į vietą, kur amžina ramybė. Į vietą, kurioje Tu ir tegali iš tikro būti. Be visų stereotipų. Be to, ko iš Tavęs tikisi. Be to, ko Tu tikiesi. Be to, kas jau buvo ir be to, kas dar žada įvykti. Šiuo metu Tu esi čia ir čia nieko nevyksta.
     Po kurio laiko pakylu ir lėtai šlubuoju namų pusėn. Pradeda skaudėti koją (o gal skaudėjo visą laiką?). Darausi irzli ir jaučiuosi pavargusi bei sušalusi. Gal net truputėlį krečia šaltukas.
Pareinu namo ir susisuku į pledą. Nusimaunu džinsus ir pravalau savo nebaisiai nubrozdintą kelį. Tai tik mažytė žaizdelė. Žmonės pareina su sulaužytom kojom, būna, susilaužo ir stuburą.
O tai - tik mažytė žaizdelė, tik mažytis šalčio pajutimas, kurių vedina aš staiga tapau viskuo nepatenkinta. Manau, kad tie žmonės, kurie iš tikrųjų kenčia skausmą, neturi laiko apie tai galvoti arba dėl to susierzinti. Mes taip dažnai užsigauname, ir iš tiesų užsigauname vos vos: įsipjaunam į pirštą, užpūliuoja nago odelė... Tai nelabai malonūs dalykai, apie save primenantys kiekviename žingsnyje. Judinant pirštą suskausta. Dėl pūliavimo gali truputėlį pakilti temperatūra. Tai viso labo mažytės žaizdelės. Tos žaizdelės, kurios apie save primena kiekviename žingsnyje, bet negali mums niekaip rimčiau pakenkti. Mažos žaizdelės nepridaro didelės žalos. Mes pridarome. Mes įsikimbam į jas kaip į kažkokį savo statusą, tuo metu, kai pasaulyje nieko nevyksta. Ir paverčiame tai savimi. Mano skausmas kažkodėl tampa lygus man, arba, žinoma, pasaulio pabaigai. Dabar skauda, dabar jau nebegalime džiaugtis arbata arba mylimo žvilgsniu. Mes taip susikoncentruojame į tokius pojūčius, kad net patys nepajuntame, kaip stipriname juos, versdami savo gyvenimo "vinimis".
     Ima krėsti šaltis ir visos jėgos slenka tolyn. Matyt sėdėti ant žemės viduržiemį nėra pats sveikiausias dalykas tokiems žmonėms, kaip aš. Įsitaisau ant sofos ir patogiai paguldžiusi savo šiandien nukentėjusį kelį užmerkiu akis. Apima bejėgiškumas. Dieve, ar todėl šįvakar "pasiskolinai" mano sveikatą, kad suprasčiau, jog tai nėra svarbiausia? Nugrimztu į neaiškius sapnus.
    Kai pramerkiu akis, langus jau gobia tamsos skraistė. Mintys prašviesėjusios. Iš virtuvės sklinda dieviškai gaminamo maisto kvapas. Užuodžiu ir kavą. Langas vos vos pravertas, kambaryje be galo gaivu. Matau, kad esu užklostyta meistriškiau, nei pati sugebu tą padaryti.
     Prisilaikydama atsistoju ir truputį apmirusiom kojom keistasi judesiais nužingsniuoju virtuvės link. Dega šviesa. Verda gyvenimas. Pūgos nė ženklo. Šypso Adamas. Į širdį ramiai po truputį kelią skinasi tylutėliai grojanti muzika. Ir visa tai gali sugriauti maži dalykai. Jei tik jiems leisite.

31 dalis.

31 dalis.

Vieną rytą ji pakėlė mane beprotiškai anksti: vos buvome spėje nueiti miegoti, regis, po eilinių savo naktinėjimų. Jos rankos kvepėjo apelsinų žievelėmis ir ji atrodė beveik visai nemiegojusi, lauke dar nebuvo išaušę (viduje irgi).
-Kelkis,-sako ji,-nagi, kelkis,- toliau įtikinėja, - eisim pasivaikščioti.
Liūdnai atsidūstu. Sakoma, kad atsimiegoti ir po žeme galima. Pamažu ir lėtai išsikabaroju iš lovos. Garbės žodis, Emile, Tu dar pasigailėsi. Aš pažadu Tau atsilyginti tuo pačiu. Kaip nors dar žiauriau. Tuomet pagriebiu ją, apkabinu, apskraidinu ore ratą, nosimi įsikniaubiu į jos plaukus ir vogčiomis tik akies krašteliu žvilgteliu langan ir trumpam net susigraudinu. Pašoku palikęs ją pasimetusią kambaryje ir nušuoliuoju iki elektrinio virdulio. Drebančiom rankom ir užsimiegojusiom akim greitomis pataisau kažkokios po ranka pakliuvusios arbatos į termosą, nusitįsiu su ja iki prieangio ir pusiau pasišokinėdamas iš parytinio liksvaros trūkumo aunuosi batus. Ji stovi tamsaus kabario viduryje ir kažkaip pamėkliškai dėbso į mane.
-Kas?-klausiu,-regis, sakei, einam pasivaikščioti?-nusišypsau kaip uždavinį klaidingai išsprendusiam vaikui ir tyliai sukikenu mintyse, rengdamas „kas greičiau apsirengs“ varžybas. Ji greit prie manęs prisijungia ir taip pat greit apsirengia. Visai nemoteriškas gestas yra taip greit susiruošti. Pagriebia mano ranką, aš vos spėju pagriebti termosą (ir tikiuosi, kad mano kišenėse galima rasti susiporavusių pirštinių) ir ji ištempia mane paskubomis, man nė nespėjus užrakinti buto durų. Koks gi skirtumas, kas gi mane apvogs.
Keletą kartų laiptais vos nenusiritę kūliavirsčiais išbėgame į lauką ir trumpam sustingstame. Sniegas ką tik pradėjęs kristi, dar tik dengiasi pirmieji žemės lopinėliai. Minkštute marška gobiasi medžių šešėliai, greit šešėliai bus baltesni už pačius medžius. Snaigės sulėtintai krinta (nors sninga būtų tikslesnis žodis) iš dangaus. Niekur neskuba. Nebijo ištirpti. Tai žavu. Nerti į visus gyvenimo nuotykius stačia galva, net jei žinai, kad jie gali nekaip baigtis. Juk tuo metu vis tiek būna nuostabu.
Ir mudu patraukiame gatvėmis, susikibę už rankučių, kaip senais gerais „bendro kiemo“ laikais, kai mūsų buvo daugiau nei mokslų, tėvų, miego ir visų kitų dalykų mūsų pačių gyvenime, o dienomis (mat, šešetukas, gal tik išskyrus Guodą, ne toks pamišęs, kad šiaip sau valkiotusi naktimis) prie mūsų prisijungdavo dar keletas pamišėlių. Visai kaip tais metais, kai žiemą rengėme iškylą. Arba kai išgerdavome daug arbatos iš molinių puodelių, čia pat, prie namų, tarp medžių, įsigudrinę susirasti vėsiausią pavėsį kaitinant ne ką mažiau pamišusiai vasaros saulei. Juk visi tie paprastučiai dalykai iš esmės tokie beprotiški. Kai kas pasakytų, kad nieko tokio  juose nėra, juk jokios rizikos, jokių baimių, jokių žygdarbių... Tačiau lai jau geriau mane stebina viskas, negu nestebina niekas. Kartais tie žmonės, kurie laukia didelio beprotiškumo savo gyvenime, tikisi, kad kada nors jiems pasitaikys proga iškrėsti kažką labai spontaniško ir tai jie pavadins beprotybe, ir didžiuosis, kaip į tai eina. Tačiau dauguma jų sugalvoja gerą idėją ir pagalvoja: „kada nors taip ir padarysiu“. Ir jie turbūt turi tokią nematomą skrynią, kurioje kaupiasi visi jų kada nors. Na, o mes turime molinius puodelius ir nuostabų gyvenimą prieš akis. Prieš akis turime lėtai atslenkančio ryto gatvę, kurioje palikę mūsų žingsniai iškart tampa apsnigti mums tik perkėlus koją į naują vietą. Turime akis ir širdį matyti tuščiai gatvei, kuri nei vieniša, nei liūdna. Širdis užplūsta skruostų raudonis, ta nepaaiškinama ir nereikalaujanti paaiškinimo meilė viskam, staiga prabudęs amžinos laimės jausmas, kurios, nesvarbu, manai, kad nusipelnei Tu ar ne, tačiau vis tiek gauni. Todėl tai reikia imti. Jei gavai, vadinasi, nusipelnei.

Vadinasi, visi nusipelnė.

Po kurio laiko mudu sustojame ir nervingai trypčiodami vietoje laukiame, kol atsuksiu termoso dangtelį ir įpilsiu arbatos. Mūsų lūkesčiai pasiteisina ir aš tai padarau gana greitai. Dangtelyje garuoja beveik verdantis skystis. Gurkšteliu ir susiraukiu. Klaikiausia arbata, kokią esu gėręs visuose pasauliuose ir per visus savo gyvenimus. Daugiau niekuomet nedarysiu arbatos, nežiūrėdamas, ką dedu į termosą. Bet net ir tai nuostabu.