31 dalis.
Vieną rytą ji pakėlė mane beprotiškai anksti: vos buvome
spėje nueiti miegoti, regis, po eilinių savo naktinėjimų. Jos rankos kvepėjo
apelsinų žievelėmis ir ji atrodė beveik visai nemiegojusi, lauke dar nebuvo
išaušę (viduje irgi).
-Kelkis,-sako ji,-nagi, kelkis,- toliau įtikinėja, - eisim pasivaikščioti.
Liūdnai atsidūstu. Sakoma, kad atsimiegoti ir po žeme galima. Pamažu ir lėtai išsikabaroju iš lovos. Garbės žodis, Emile, Tu dar pasigailėsi. Aš pažadu Tau atsilyginti tuo pačiu. Kaip nors dar žiauriau. Tuomet pagriebiu ją, apkabinu, apskraidinu ore ratą, nosimi įsikniaubiu į jos plaukus ir vogčiomis tik akies krašteliu žvilgteliu langan ir trumpam net susigraudinu. Pašoku palikęs ją pasimetusią kambaryje ir nušuoliuoju iki elektrinio virdulio. Drebančiom rankom ir užsimiegojusiom akim greitomis pataisau kažkokios po ranka pakliuvusios arbatos į termosą, nusitįsiu su ja iki prieangio ir pusiau pasišokinėdamas iš parytinio liksvaros trūkumo aunuosi batus. Ji stovi tamsaus kabario viduryje ir kažkaip pamėkliškai dėbso į mane.
-Kas?-klausiu,-regis, sakei, einam pasivaikščioti?-nusišypsau kaip uždavinį klaidingai išsprendusiam vaikui ir tyliai sukikenu mintyse, rengdamas „kas greičiau apsirengs“ varžybas. Ji greit prie manęs prisijungia ir taip pat greit apsirengia. Visai nemoteriškas gestas yra taip greit susiruošti. Pagriebia mano ranką, aš vos spėju pagriebti termosą (ir tikiuosi, kad mano kišenėse galima rasti susiporavusių pirštinių) ir ji ištempia mane paskubomis, man nė nespėjus užrakinti buto durų. Koks gi skirtumas, kas gi mane apvogs.
Keletą kartų laiptais vos nenusiritę kūliavirsčiais išbėgame į lauką ir trumpam sustingstame. Sniegas ką tik pradėjęs kristi, dar tik dengiasi pirmieji žemės lopinėliai. Minkštute marška gobiasi medžių šešėliai, greit šešėliai bus baltesni už pačius medžius. Snaigės sulėtintai krinta (nors sninga būtų tikslesnis žodis) iš dangaus. Niekur neskuba. Nebijo ištirpti. Tai žavu. Nerti į visus gyvenimo nuotykius stačia galva, net jei žinai, kad jie gali nekaip baigtis. Juk tuo metu vis tiek būna nuostabu.
Ir mudu patraukiame gatvėmis, susikibę už rankučių, kaip senais gerais „bendro kiemo“ laikais, kai mūsų buvo daugiau nei mokslų, tėvų, miego ir visų kitų dalykų mūsų pačių gyvenime, o dienomis (mat, šešetukas, gal tik išskyrus Guodą, ne toks pamišęs, kad šiaip sau valkiotusi naktimis) prie mūsų prisijungdavo dar keletas pamišėlių. Visai kaip tais metais, kai žiemą rengėme iškylą. Arba kai išgerdavome daug arbatos iš molinių puodelių, čia pat, prie namų, tarp medžių, įsigudrinę susirasti vėsiausią pavėsį kaitinant ne ką mažiau pamišusiai vasaros saulei. Juk visi tie paprastučiai dalykai iš esmės tokie beprotiški. Kai kas pasakytų, kad nieko tokio juose nėra, juk jokios rizikos, jokių baimių, jokių žygdarbių... Tačiau lai jau geriau mane stebina viskas, negu nestebina niekas. Kartais tie žmonės, kurie laukia didelio beprotiškumo savo gyvenime, tikisi, kad kada nors jiems pasitaikys proga iškrėsti kažką labai spontaniško ir tai jie pavadins beprotybe, ir didžiuosis, kaip į tai eina. Tačiau dauguma jų sugalvoja gerą idėją ir pagalvoja: „kada nors taip ir padarysiu“. Ir jie turbūt turi tokią nematomą skrynią, kurioje kaupiasi visi jų kada nors. Na, o mes turime molinius puodelius ir nuostabų gyvenimą prieš akis. Prieš akis turime lėtai atslenkančio ryto gatvę, kurioje palikę mūsų žingsniai iškart tampa apsnigti mums tik perkėlus koją į naują vietą. Turime akis ir širdį matyti tuščiai gatvei, kuri nei vieniša, nei liūdna. Širdis užplūsta skruostų raudonis, ta nepaaiškinama ir nereikalaujanti paaiškinimo meilė viskam, staiga prabudęs amžinos laimės jausmas, kurios, nesvarbu, manai, kad nusipelnei Tu ar ne, tačiau vis tiek gauni. Todėl tai reikia imti. Jei gavai, vadinasi, nusipelnei.
Vadinasi, visi nusipelnė.
Po kurio laiko mudu sustojame ir nervingai trypčiodami vietoje laukiame, kol atsuksiu termoso dangtelį ir įpilsiu arbatos. Mūsų lūkesčiai pasiteisina ir aš tai padarau gana greitai. Dangtelyje garuoja beveik verdantis skystis. Gurkšteliu ir susiraukiu. Klaikiausia arbata, kokią esu gėręs visuose pasauliuose ir per visus savo gyvenimus. Daugiau niekuomet nedarysiu arbatos, nežiūrėdamas, ką dedu į termosą. Bet net ir tai nuostabu.
-Kelkis,-sako ji,-nagi, kelkis,- toliau įtikinėja, - eisim pasivaikščioti.
Liūdnai atsidūstu. Sakoma, kad atsimiegoti ir po žeme galima. Pamažu ir lėtai išsikabaroju iš lovos. Garbės žodis, Emile, Tu dar pasigailėsi. Aš pažadu Tau atsilyginti tuo pačiu. Kaip nors dar žiauriau. Tuomet pagriebiu ją, apkabinu, apskraidinu ore ratą, nosimi įsikniaubiu į jos plaukus ir vogčiomis tik akies krašteliu žvilgteliu langan ir trumpam net susigraudinu. Pašoku palikęs ją pasimetusią kambaryje ir nušuoliuoju iki elektrinio virdulio. Drebančiom rankom ir užsimiegojusiom akim greitomis pataisau kažkokios po ranka pakliuvusios arbatos į termosą, nusitįsiu su ja iki prieangio ir pusiau pasišokinėdamas iš parytinio liksvaros trūkumo aunuosi batus. Ji stovi tamsaus kabario viduryje ir kažkaip pamėkliškai dėbso į mane.
-Kas?-klausiu,-regis, sakei, einam pasivaikščioti?-nusišypsau kaip uždavinį klaidingai išsprendusiam vaikui ir tyliai sukikenu mintyse, rengdamas „kas greičiau apsirengs“ varžybas. Ji greit prie manęs prisijungia ir taip pat greit apsirengia. Visai nemoteriškas gestas yra taip greit susiruošti. Pagriebia mano ranką, aš vos spėju pagriebti termosą (ir tikiuosi, kad mano kišenėse galima rasti susiporavusių pirštinių) ir ji ištempia mane paskubomis, man nė nespėjus užrakinti buto durų. Koks gi skirtumas, kas gi mane apvogs.
Keletą kartų laiptais vos nenusiritę kūliavirsčiais išbėgame į lauką ir trumpam sustingstame. Sniegas ką tik pradėjęs kristi, dar tik dengiasi pirmieji žemės lopinėliai. Minkštute marška gobiasi medžių šešėliai, greit šešėliai bus baltesni už pačius medžius. Snaigės sulėtintai krinta (nors sninga būtų tikslesnis žodis) iš dangaus. Niekur neskuba. Nebijo ištirpti. Tai žavu. Nerti į visus gyvenimo nuotykius stačia galva, net jei žinai, kad jie gali nekaip baigtis. Juk tuo metu vis tiek būna nuostabu.
Ir mudu patraukiame gatvėmis, susikibę už rankučių, kaip senais gerais „bendro kiemo“ laikais, kai mūsų buvo daugiau nei mokslų, tėvų, miego ir visų kitų dalykų mūsų pačių gyvenime, o dienomis (mat, šešetukas, gal tik išskyrus Guodą, ne toks pamišęs, kad šiaip sau valkiotusi naktimis) prie mūsų prisijungdavo dar keletas pamišėlių. Visai kaip tais metais, kai žiemą rengėme iškylą. Arba kai išgerdavome daug arbatos iš molinių puodelių, čia pat, prie namų, tarp medžių, įsigudrinę susirasti vėsiausią pavėsį kaitinant ne ką mažiau pamišusiai vasaros saulei. Juk visi tie paprastučiai dalykai iš esmės tokie beprotiški. Kai kas pasakytų, kad nieko tokio juose nėra, juk jokios rizikos, jokių baimių, jokių žygdarbių... Tačiau lai jau geriau mane stebina viskas, negu nestebina niekas. Kartais tie žmonės, kurie laukia didelio beprotiškumo savo gyvenime, tikisi, kad kada nors jiems pasitaikys proga iškrėsti kažką labai spontaniško ir tai jie pavadins beprotybe, ir didžiuosis, kaip į tai eina. Tačiau dauguma jų sugalvoja gerą idėją ir pagalvoja: „kada nors taip ir padarysiu“. Ir jie turbūt turi tokią nematomą skrynią, kurioje kaupiasi visi jų kada nors. Na, o mes turime molinius puodelius ir nuostabų gyvenimą prieš akis. Prieš akis turime lėtai atslenkančio ryto gatvę, kurioje palikę mūsų žingsniai iškart tampa apsnigti mums tik perkėlus koją į naują vietą. Turime akis ir širdį matyti tuščiai gatvei, kuri nei vieniša, nei liūdna. Širdis užplūsta skruostų raudonis, ta nepaaiškinama ir nereikalaujanti paaiškinimo meilė viskam, staiga prabudęs amžinos laimės jausmas, kurios, nesvarbu, manai, kad nusipelnei Tu ar ne, tačiau vis tiek gauni. Todėl tai reikia imti. Jei gavai, vadinasi, nusipelnei.
Vadinasi, visi nusipelnė.
Po kurio laiko mudu sustojame ir nervingai trypčiodami vietoje laukiame, kol atsuksiu termoso dangtelį ir įpilsiu arbatos. Mūsų lūkesčiai pasiteisina ir aš tai padarau gana greitai. Dangtelyje garuoja beveik verdantis skystis. Gurkšteliu ir susiraukiu. Klaikiausia arbata, kokią esu gėręs visuose pasauliuose ir per visus savo gyvenimus. Daugiau niekuomet nedarysiu arbatos, nežiūrėdamas, ką dedu į termosą. Bet net ir tai nuostabu.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą