24 dalis. Tik sekmadieniais

24 dalis. Tik sekmadieniais.

Aplink mus nuolatos skraido vaiduokliai, kuriuos mes arba užmirštame, arba nenorime jų prisiminti. Kiekvienas jų sterblėje nešiojasi po emociją, mintį, ir būtinų būtiniausiai - gurkšnį liūdesio. Vaiduokliai mandagūs - jie visada pasiūlo gurkštelti, jei jau mes juos pamatome. Savo ruožtu mandagi ir aš: niekada neatsisakau. Kas toks yra žmogus be savo liūdesio ir žvilgsnio, pripildyto tiek blogo, tiek gero? Kas toks yra žmogus, jei priešinasi prigimčiai?

Sustyru nuo akimirkos, kai žvilgteliu į sniegą už lango - kai aš viena, visada šalta, kai su Adamu, ar mes visi šeši, tas sniegas mums kaip įjungta orkaitė. Argi ne keista, kaip skirtingai interpretuojame tuos pačius dalykus įvairiomis sąlygomis? 

Mane visur lydi kakava, bet, lyg to būtų negana, žmonės dar kartais valgo. Tam yra Adamas. Vienam valgyti nedera: maistas ne toks skanus, koks gali būti. Skambutis. 

*** 

Nuostabiai papietavę mes išėjome į lauką, kur visi žmonės atrodė vienodai šalti, o visi vaikai - vienodai laimingi. Kai Adamas pasibeldžia į mano namų duris, visi vaiduokliai pasisėja gėlėmis į vazonus, užuot sudeginę man plaukus. Ar tai gerai, ar tai blogai? Kiek atsakymų yra į šitą klausimą. Galbūt vaiduokliams tai bausmė, bet kadangi man dovana, tai - jau du atsakymai. Yra daugiau atsakymų, negu visi kada nors sugalvos klausimų. Yra daugiau būtybių, negu lūpų ir žodžių. 

Yra daugiau angelų, negu netikinčių žmonių. Aplinkui. Mane sergsti tik vienas, bet, ko gero, angelai man yra mano draugai. Kaip ir Adamas. Kad ir koks dangiškas jis atrodytų, ir kad ir kaip nenumaldomai jam tinka sparnai, tačiau jis žmogus. Kaip aš, kaip Tu. 

O ką žmonės valgo sekmadieniais? Mes valgėme omletą su žiupsneliu tylos ir lėkšte šypsenų. Dar su šiek tiek kakavos iš puodelių, kuriuose prieš tai ramiai ir nepajudinamai gulėjo ilgesys. Štai, atėjo Adamas, ir išgėrė savo paties ilgesį, kuris adresuotas ir nusiųstas buvo man. Atplėšiau, bet nespėjau perskaityti iki galo, ir tada atėjo Adamas. 

Po to mes išėjome į baltų dulkių orkaitę už lango, kurioje, labiau nuo karščio negu nuo šalčio, paraudo mūsų skruostai. Sakyčiau, kad tai buvo ideali akimirka mylėti, jausti, juoktis, gyventi, žvelgti, suglausti delnus, iš keturių akių sudėti vieno žvilgsnio dėlionę, bet aš meluočiau. Todėl, kad kiekviena akimirka yra ideali viskam. Chaosui tinka visos akimirkos, ypač meilės chaosui. 

Šiame pasaulyje nėra nei progų, nei pliusų - minusų sistemų, nei gerų ir blogų dienų. Yra tik neryžtingumu paremtos neišnaudotos akimirkos. Tik milijonai požiūrių į tą patį dalyką. Milijonai skirtingų nusiteikimų rytą iškritus iš lovos. 

Sekmadieniais nekrentama iš lovos. Negalima. Kakavos dievas draudžia tai daryti žiemos sezono sekmadieniais. O ką žmonės veikia sekmadieniais? Dažniausiai geria tylą, užsikąsdami tinginystės duona, ir apsvarsto, kaip jie rytoj rytą iškris iš lovos, tuo ritualu pradėdami sau patiems klaikią dieną, nes tokios ir telaukia. 

Todėl mes su Adamu visą naktį stebėjome šaltuku aptrauktas žvaigždes balkone, susisupę į antklodes ir tyliai tyliai pasileidę lyg ne žmogaus, o paties dievo sukurtą muziką, kuri tuo metu prie nuotaikos tiko mum abiem ir nei vienam iš mūsų tam tikromis akimirkomis. Tik dėl tonos požiūrių. 

Todėl gėrėme kakavą ir dangaus dulkėse matėme save. Viso labo, kad ryte neiškristume iš lovų. Kas gali iškristi nenuėjęs miegoti? Viso labo, tik sekmadieniais.