9 dalis. Akis pakaušyje

9 dalis. Akis pakaušyje

Tą pilką dieną mes smagiai prašvilpėme mano namuose: pusšlapiai parsibeldę į juos susėdome ant sofos, pasitaisėme arbatos, kuri it mano ryžas katinas raivėsi puodeliuose savo arbatžolėmis, kaip katinai raivosi uodegomis. Kajus sugebėjo pats susirasti gitarą ir netrukus pasinėrėme į muzikos ir pokalbių visumą: viena daina, po to kokia tema, kuri primena dainą… Guoda labai gražiai dainavo, ta mergina turi neišpasakytai gerą balsą. Kiek vėliau atsibeldė ir kiti du permirkėliai - Adamas su Viktoru. Ir, deja, likome tik be Igno, kurs tuo metu buvo sode.

Diena nebuvo niūri tiek, kiek buvo oras, mat, paskui visi bendrai išėję į mano balkoną, aprimus liūčiai, žvelgėme į cukraus vatos debesėlius ir fotografavome. ”Žiūrėkit, ten dramblys!” Ko tik su jais nesugalvoji. Ko tiktai..

Adamas padėjo man suplauti puodelius, išsiskirsčius mūsų, šįsyk, nepilnam šešetukui. O vėliau, vis dar lyjant, užėjo Ignas. Muzika. Vėl muzika. Aš nieko prieš. Mes nieko prieš. Muzika nieko prieš.

Vakaras žadėjo nepakartojamai gaivų orą po visos dienos liūties, kuri nuplovė bet kokią taršą. Ji nuplovė mūsų širdis.

Su Adamu išėjome į lauką pabraidyt po balas. Tai buvo pasakiška, galiausiai ėmėme taškytis ir vienas kitą gaudyti, kol paslydau, bet jis spėjo sugauti mane anksčiau, negu įvirtau į balą…

- Argi ne gera? - tyliai sukuždėjo tebelaikydamas mane glėby. Linktelėjau galva ir išsivadavusi atsirėmiau į medį. Tas žolės kvapas, kai nulyja lietus, tie maži lašeliai ant jos. Tai buvo gyvenimas. Mano Prancūzija.

- Kalbėjai su mama? - pasiteiravau jo apie Prancūziją, tiesa, užmiršusi, kad aš apie tai galvojau, bet neprasitariau jam. Apie kelionę.

- Aha, išleido. Bet Tu su savąja nekalbėjai, - prunkštelėjo ir ėmė draugiškai juoktis.

- Ei…Nejuokinga, - ėmiau juoktis ir pati. Nuplėšiau medžio lapą ir įkabinau jam į kokosinius plaukus, - mes išvažiuosim. Tikrai išvažiuosim.

Vėjas atbudo ir besloguodamas lašais nuo medžių lapų, užkliudė mano plaukus. Įsipynė kaip užtrauktukas į juos. Ir į Adamo. Kiek daug užtrauktukų. Adamas susigūžė ir atsirėmė į tą patį medį kitoje pusėje. Medis mus jungė, bet aš nemačiau Adamo ir Adamas nematė… Iš kur man žinoti. Adamas, regis, turėjo akį pakaušyje. Akį, kuri mokėdavo matyti kitų širdis, jausti kitų mintis ir matyti kiaurai per medžius.

- Juk Tu matai…Ar matai? - tai turbūt buvo labiau retorinis klausimas. Adamas išties buvo kaip Mažasis Princas - jis nutylėdavo atsakymus į paprastus klausimus, bet kartais tais pačiais žodžiais, kuriais būtų atsakęs, atsakydavo į retorinius.

- Aš užuodžiu. Ar to ne gana?