26 dalis. Euforijos pašvaistė

26 dalis. Euforijos pašvaistė.

Aš stoviu prieš mirusią gatvę. Gatvę, kurioje daug sielų ir mašinų. Bet nė vienos iš tų mašinų aš niekada nemačiau judant. Kartais aš stoviu prieš veidrodį ir man atrodo, kad aš negyva. Bet argi ne natūrali žmogaus būsena yra pusiau gyvas - pusiau miręs?  Argi ne tada, kai jis gimsta iš naujo, pusė jo atgyventos senatvės žūva ir krenta į pagonišką kapą, o pagonišką, nes mirštantis jau nebetiki? 
Akimirką pasirodo, kad sninga. Virš stogų prabunda mėnulis, dangus kosteli jo šviesa. 
O jei dangus nemyli mėnulio? 
O jei mėnulis su saule, kaip vaikų pasakose, yra pasmerkti amžinai meilei be atsako, nes jie niekada nesusitinka? 
Ar verta tikėti mokslu, jei jis nėra įdomus?

Juo labiau, jei nėra nei tiesos, nei melo, tik tūkstančiai skirtingo tikėjimo pavyzdžių. Tad galbūt taip pat, kaip žmonės stovi priešais mėnulį, galbūt tai jis stovi priešais mane. 
Kas yra tikėjimas be žmogaus, ir kas yra žmogus be tikėjimo? 
Iš visų akių, kurias esu mačiusi, dar niekada nemačiau tokios būtybės, kurios akyse bent akimirką nežybtelėtų kruopelė būties. Vadinasi, dar niekada nesutikau netikinčio. Labiausiai tikintys man atrodo mano draugai - penkeriukė. Todėl, kad tai aš jais labiausiai tikiu. Todėl, kad mes, būdami šešiese, įjungiame uždaro rato euforijos režimą, kuris neįmanomas nesant vienam iš mūsų. Kaip šiandien. Pagalvėlės ant žemės, arbata ir šešios vienos euforijos pašvaistės. Šešios mintys viename siluete. Kartais tas siluetas aprūdija, kartais spalvingai šmėžuoja ryškiau, nei visada, bet sukalkit man karstą, jei jis kada nors ištirptų. 
  – Rytoj – penktadienis, – savaitės dieną pabrėžia Ignas. 
  – Penktadienis yra savaitgalis, – griausmingai šventiškai išvedžioja Kajus. 
  – O savaitgalį reikia švęsti, – pabaigia Guoda. 
Nesikišu į jų šypseną sukėlusį, lyg surepetuotą dialogą. Smagu ir gera klausytis. Tada iš įvairių pusių pažyra pasiūlymai, kaip reikia praleisti savaitgalį, ir, vienas iš nelogiškiausių iš jų - pasiūlymas vidur žiemos lauke surengti pikniką. Pirmas penkiolika minučių ta tema kuriami anekdotai. Kitas penkiolika Adamas juokdamasis bando įrodinėti, kad tai įmanoma. Vadinasi, Adamas pasiilgo atsakomybės. Tuomet reikia jam pagelbėti! Kaip? Ogi užkrauti atsakomybę! 
***

Kaip nuostabu yra pabusti ankstyvą rytą, ir pabusti per anksti. Saulė savo dangiška esybe dar neliečia dangaus, ir šiluma neglamonėja šaltuku nuskurdusios žemės. Naktinių šviestuvų sukurta migla skęsta pražūtingam sniego karalienės atodūsyj. 
Aš atsisėdu lovoje, ir prasitrynus akis iki bent 0.5 matomumo diagnozės, įsistebeiliju į šalnos išraižytą langą. Gatvėje šoka sušalusio Dievo ašaros ir krenta į purią it netikrą žemę.
O dangų savo žvilgsniais kur ne kur apgobusios smalsiausios iš smalsiausių žvaigždės…