18 dalis. Rudens žmogeliukai

18 dalis. Rudens žmogeliukai.

Šeštadienio vakaras jau buvo įpusėjęs, kai Adamas pakvietė mane pasivaikščioti. Tiesa, saulė dar nebėgo į prarają, iš kurios ji keliasi kiekvieną rytą - visai kaip žmogus. Vieną rytą suvoki, kad tik dabar tepabudai…

Angelo švarumo dangus atsispindėjo ežerėlyje, prie kurio Adamas mane atsivedė.

- Žvarboka, - pastebėjau, - bet čia gražu. Išgirdau džergždant drabužio sielą, ir tada Adamas mane apgobė savo džemperiu.

- Ačiū.Ar man ir vėl negrąžinti?

- Velniai nematė. Tu pažiūrėk… Pažiūri ir pamiršti apie visus džemperius. Pamiršti kas

esi. Arba…Prisimeni…

Jo šypsnis akimirksniu sušildė mažyčiais spinduliukais. Sako, kai kurie žmonės

nepastebi smulkmenų. Apie medį skraidžiusi zylutė pračirškė pro mudu... Besėdėdama nuskyniau mažytį žolės lapelį:

- Ar pameni, kaip mes kariavom?

Adamas linktelėjo galva.

- Tai niekada nesibaigs, - pridėjo. Atsakiau į tai klausiančiu žvilgsniu.

- Gėris.Ir mes.

Vėjas harmoningai pleveno iš rūdijančių lapų kurdamas sūkurėlius, kurie krisdavo dar

vos pakilę nuo žemės, ir toliau rusendavo viltimi kaip žarijos, kolei pakildavo

vėlei. Tai jiems patiems ko gero buvo kaip nesustojantis žaidimas. Iki žiemos… O

kas po to? O po to kas žino. Gal jie vis gimsta iš naujo. Tie patys.

Gal kiekviename iš tų lapų buvo po mažą žmogeliuką, o kiekviename iš jų po mažą idėją. Ir tose idėjose buvome mes. O gal iš jų.

Iš, rodos, giedro dangaus, sučiurleno gyvybės eleksyro šaltiniai - prapliupo lietumi. Drėgnu, gaiviu ir rudenišku. Pakėliau akis į dangų…

- Dieve, kaip gražu…

- Atrodo, kad verki, - pastebėjau.

- Aš pasiilgau.

Sakoma, kad kiekvieno dangus yra toks, kokio jis nori. Ir kiek tai yra tauru, ar

švaru. Kaži, kas dėsis tos zylutės danguje? Šis ruduo man kaip niekad dvelkia atgimimo idėjomis. Viskas atrodo gerokai keičiasi, o dar nesenai buvo taip, kaip būdavo visą laik. Permainų metas, bet tokių, kurios negąsdina, jei permainos išvis gali gąsdinti.

Lietaus kvapas persmelkė kiekvieną mudviejų sielų, o gal vertėtų sakyti sielos, kertelę.

Girdėjom, kaip už tūkstančių mylių jis atsimušdavo į asfaltą. Girdėjome, kaip krisdavo

medžiais, ten ir pasilikdamas, arba nučiuoždamas žemyn it sraigė.

Jis nuslysdavo senstelėjusia žole, kurios be pavasario kitokios ir nepamatysime. Įkrisdavo vinimis į žemę, skrosdamas visus jos sluoksnius. Per sekundę nukeliaudamas milžiniškus atstumus.

Girdėjome jį savyje, prapliumpantį nusitrynusiu rudenio klyksmu, kuris apgaubė vis daugiau mūsų. Atrodo kad rėkiau, ir tuo pačiu metu mes abu pakėlę akis į dangų matėme savąjį.

Kur visada lyja. Ir visada kitaip…