11 dalis. Maniškiai labiau šypsosi. Kakava

11 dalis. Maniškiai labiau šypsosi. Kakava.

Tą savaitę praleidome ramiai ir be jokių didesnių gyvenimo iššūkių. Nors veikiausiai tai mes buvome iššūkis gyvenimui, ne jis mums.

Vakar buvau pas močiutę, jokios kitos močiutės taip nebūčiau mylėjusi, nes ji mane suprasdavo lyg pati būtų buvusi paauglė. Mes susitarėme, kad močiutė mamai pasakys, jog aš būsiu pas ją porą savaičių - tiek, kiek gali užtrukti kelionė į Prancūziją ir atgal - mes planuojame ten pabūti: aplankyti tą geležinį stebuklą, kurs didingas, bet negražus, gyventi prancūzišku oru, pagaliau jo įkvėpti. Valgyti prancūzišką maistą iš prancūziškų parduotuvių, asmeniškai Ignas su Viktoru - ragauti prancūzišką alų, mudvi su Guoda ir Kajumi -prancūziškos arbatos bei vyno.

Aš važiuoju ten, kad iškelčiau taurę prie Senos, tam, kad pakiščiau galvą po nesavu lietum, jei tik jo bus, kad pamatyčiau besišypsančių prancūzų veidus ir palyginčiau su savo draugais, ir man vis atrodytų, kad maniškiai labiau šypsosi, atrodytų, nes žinočiau. Nesakau,  kad prancūzai nelaimingi žmonės, bet aš jų nepažįstu.

Kone visą šiandieną sėdėjome namuose - bandėm įsiminti savų namų saldumą, tai, kad turim pastovią vietą po stogu, nes Prancūzijoj mes nieko nepažįstam… Galų gale, rašėme didelius sąrašus daiktų, kuriuos dėsimės į kelionę, po to išbraukėme didžiąją jų dalį, ir gavom kuklų sąrašėlį, kuris telpa į kurpinę. Juk visiems taip.

Vakarop susitikome ir su puodeliais naminės arbatos įsitaisėme parkelyje. Saulė blizgino dangų visu galingumu, ir keletas plunksnuotų debesėlių buvo kaip silpni mėnuliukai aplink ją. Silpni, bet gražūs. Tai, kas neišsiskiria, dar nereiškia, kad nėra didinga.

- Važiuosim visi šeši, - galiausiai raportavo Ignas. Tai reiškė, kad mūsų šešetukas net Prancūzijoje liks šešetuku. Nuo tos minties paliko be galo gera.

Adamas lyg pirmokas suskaičiavo pirštu visus esančius:
- O jei mūsų tik penki?, - suprunkštė.
Guodai šyptelėjus - tai buvo it leidimas - visi ėmėme juoktis.
- Kažkas pamiršo save, - švelniu angelo balseliu užsiminė ji.

Viktoras gurkšnojo arbatą, žiūrėdamas į žemę, kurią lygiai prieš pusmetį daigojo sniegas ir ledas, ir kuri dabar žaliavo it būtų žaliavusi visada. Visu savo gražumu.Ta žolė pati buvo grožis, ypač kuomet būdavo persunkta vakarinės rasos. Žemė garavo, ir taip pat garavome mes –tiksliau, garavo iš mūsų - sulig kiekviena diena iki kelionės iš mūsų garavo nuoskaudos, skylės, blogos emocijos, bei blogos mintys, tos dvi savaitės, prieš kurias gavom pasiūlymą, buvo šventas mūsų laikas, skirtas apsivalyti. Antrasis Adventas. Amen.

- Gal kas nori pabaigti mano arbatą? - pakėlė akis į dangų Ignas. Kartais atrodė, kad mes ir buvome danguje, o tas virš mūsų - tik iliuzija. Toli gražu ne aukštesnis lygis… Mes buvome aukščiausiame. Matyt ir Ignui taip atrodė, nes negalėjo nuleisti savo ramaus, bet susižavėjusio žvilgsnio nuo bejėgio pasislėpt skliauto. Ignas buvo du viename. Visad. Jo mėlynos akys veikiausiai buvo atskilę dangaus gabalėliai.

- Ar būsim čia, kol atsiras mėnulis? - susižvalgė Adamas.

- Jis visada yra, - išgirdom Kajaus balsą.

-Bet kol nematome, netikim, - pridūriau. Ginčas su Kajumi būdavo garbės reikalas ,ir gana rimtas, jei nugalėdavai jį: tapdavai profesionalu. Bent tam kartui.

Ignas sukikeno ir visi atsisukome į jį kaip užprogramuoti.

- Gal aš jums kuo sergantis? - vis dar nesupratome apie ką jis, o toliau šypsojos, kone juokdamasis, - kol laukiau to stebuklingo sakinio “taip, aš noriu Tavo arbatos”, išgėriau viską, kas liko, - juokės toliau, - negalima taip elgtis, aš jos nenorėjau, - ėmė teatrališkai skųstis it mažas vaikas. Kaži, gal toks ir buvo…Bet jei jis, tai ir mes visi.

Galiausiai “atsirado” mėnulis, ir mes ėmėme tikėti, kad jis yra. Guoda vėl susisupo į rudą savo skarą ir pamažu visi patraukėme savo keliais, man ir Adamui susirinkus puodelius ir nunešus namo palydėjome Guodą su Kajumi, nors man kartais atrodo, kad jiems reiktų kiek dažniau pabūti vieniems.

Grįžę suplovėme puodelius. Liko vos kelios dienos, vos kelios dienos čia. Ir tada “ate” kone dviem savaitėm. „Iki“ Lietuvai, „labas“ Prancūzijai… Bet aš vis tiek myliu, mes mylime ir tuos, su kuriais atsisveikiname. Mes mylime Lietuvą, ir gal tik ten, prie geležinio stebuklo, tai suprasime.

Mama jau miegojo, tad su Adamu dar kuriam laikui okupavome mano balkoną. Dangus buvo įstabiai giedras, nors juodame danguje negali ir žinoti. Bet kai jis būna kakavinis, juk žinai, kad debesuotas. Juk ir kakava negiedra.