23 dalis. Baisu pagalvoti

 23 dalis. Baisu pagalvoti

Baisu pagalvoti, kaip mes pasenome. Ėmėme kontroliuoti savo veiksmus, norus, lūkesčius, susitikimus, nusipirkome skaičiuotuvus planuoti valandoms. Valandoms laiko, kurį susikūrėme patys, nes laiko iš tikrųjų nėra.

Išgirstu skambutį ir praveriu duris. Ir vėl mes, šešetukas. Sėdame ant sofos, pasileidžiame foninę muziką ir įjungiam vienas kito dienoraščių režimus. Išklausome. Juokiamės. Nuogąstaujame. Už lango vėjas pusto baltus kristalus, krintančius iš Dievo burnos. Iškritusius iš dangaus dar šlapius ir lengvus, bet žemę pasiekusius jau ledinius ir mirusius. Žmonių susvetimėjimas juos sušaldo ir žudo. Kaip šaltai, bet žavingai seilėjasi Dievas. Sėdime vos vos pravėrę balkoną ir su puodeliais arbatos rankose mes stebime, kaip už lango žaidžia vaikai, sukliudydami Dievui gulėti. Jie laksto neturėdami kalendorių, su savo žaviomis žieminėmis kepurėmis su bumbuliukais. Kas gali būti geriau? Geriau už nieką? Geriau už džiaugsmo ir laimės kūrinį iš nieko?

Nutariame pasiūlyti tėvams Kalėdas šiemet švęsti visos šeimos kartu. Būtų nuostabu. Degame ta viltim, ir mūsų akys žiba. Tik Adamo tėvai išvažiavę… Nemačiau jų nė karto nuo tada, kai su juo susipažinau. Bet jam tai ne kliūtis, švyti ir jis. Žino, kad nori prisidėti, ir mes norime. Staiga Adamas nusikvatoja, ir visi atsisukame į jį.

- Kas? - pirmoji iš visų pasiteirauja mūsų rusvaplaukė Guoda.

- Emile, ar turi rogutes?

- Turiu, - šypteliu.

Tada jis nubėga autis batų, ir mes visi kvatodami patraukiame iš paskos. Ant kalno daug vietos, vaikų neužmušime. Pasigauname savo vaikišką azartą ir patraukiame gyventi.

***

Daug mėlynių. Šlapi drabužiai. Permirkę. Nubėgusi Guodos kosmetika, pajuodavusi melsva Viktoro sruoga plaukuose, susivėlę Adamo plaukai, Drebantis Ignas, Pakimęs Kajus. Turbūt jums sunku įsivaizduoti: Kajus ir taip pakimęs visą gyvenimą, o dabar – dvigubai.

Arbata. Visi sėdim ant žemės šalia židinio ir šildomės, gerdami arbatą.

Prasideda pasakojimų dalis, ir nė nepastebim, kaip sutemsta. Kaip čelę danguje tylumu pakeičia smuikas, o vyrišką tvirtą balsą mažos mergaitės malda. Susikūprinusi saulė dingsta šildytis į žemės gelmes ir mes pamažu gestame. Skirstomės. Labai sunku naktį pasilikti atsiminimais, nepasiliekant šitų žmonių šalia, ir foto juostelėje užrašyti rytojaus vardą ir pavardę. Ir jie išeina. Užsitrenkia durys, užsidaro sielos vartai su rytojaus užraktu. Aš tūnau netoli židinio ir gurkšnodama jau šaltą arbatą stebiu, kaip už lango susivėlinę dar čiuožinėja paskutiniai Edeno vaikai.

Naktis ilga, ir rodyklė nebeskaičiuoja valandų, o man jų nereikia. Iki paryčių tūnau prie lango, pagaminu mamai pusryčius, kad grįžusi iš naktinės pamainos rastų. Matau, kaip gatvėje ima rodytis pirmosios mašinos, pirmieji kažkur beatodairiškai skubantys benamiai, nesenai išėję iš savo butų ir namų. Matau jų paraudusias nosis ir degančius skruostus, ir netrukus Dievas juos nubaudžia - o mane pradžiugina - snaigėmis.

Ryto vientisumas užkariauja mano kūną ir protą, ir akys merkiasi kelionei per miego realybę.

Baisu pagalvoti: o jei mes pasenom?