8 dalis. Muzika

8 dalis. Muzika

Tik tą naktį pastebėjau, kad mane ima po truputį kankinti nemiga - tai nuo minčių, kurių per daug, tai nuo tuštumos, kurią retsykiais atrasdavau savyje. Kiekvieną naktį pasaulis, atrodo, kviesdavo:

- Ei, ateik atsisėsti ant mano krašto. Čia labai gražu.

Vis šyptelėdavau iš tos minties, negi žemė su manimi kalba? Visko prisigalvoji, kai nemiegi. Juk reikia kažką veikti. Kiti kartais mato “žmonių šešėlius” tose vietose, kur stovi jų kėdės, kiti bijo išlipti iš lovos, ant jų “griūna sienos”, o štai, mane pasaulis kviečia atsisėsti ant jo krašto. Trečioji planeta, pavadinta Žeme. Kažin, ar nuo krašto aš matyčiau Saturną? Saturnas visada mane traukė. Tai buvo kažkuo ypatinga planeta, neskaitant to, kad ypatingos buvo visos. Jaučiausi kaip viduramžių žmogus, it nežinočiau, kad žemė apvali.

Mėnulis kaip ir visada sekė pasakas parkeliams, retam praeiviui, kuris man, nemiegančiai ir žiūrinčiai pro langus, atrodė einąs taip lėtai, kad tai buvo panašu į šliaužimą, laukinei katei, kurios viena akis buvo ruda, o kita mėlyna, balkonams, kuriuose plūduriavo tamsa... Jie skendo joje.

Tamsa buvo šilta.

Ryte išlipau iš lovos kone mieganti. Nenuostabu, juk visą naktį klausaisi mėnulio. Visą šiltą naktį, kuri gaubia ir saugo Tave. Namuose tvyrojo kažkokia šviesi aura, privertusi prisiminti Prancūziją, ir vėl nusišypsoti. Susigūžusi nukeliavau į virtuvę, kurioje radau mamą, gaminančią pusryčius. Manding, verksiu iš laimės. Buvo taip neapsakomai gera!

- Labas rytas, - pakimusi šyptelėjau. Mano susivėlę plaukai atrodė klaikiai, tiesa, nemačiau, ir nenorėjau to matyti.

- Miegalė, - mestelėjo mama švelniai.

Nuslinkau į dušą ir netrukus jau vėl sėdėjau virtuvėje. Apsimiegojusi mano šypsena džiugino mamą, o mamos šypsena - mane. Mudvi papusryčiavome ir, jai išėjus į darbą, iš namų dingau ir aš - susitikti su Kajumi ir Guoda.

Rytas buvo vėsus ir vėjuotas, vis lenkė žemėn nupilkėjusius beržus, ir, galiausiai, tam, kad nesušaltume, užklydome į kavinę. Kajus ir Guoda kartu buvo keistas derinys: mergina, kuri žiūrėdama matė tik tai, į ką žiūrėdavo, ir vaikinas, kuris žiūrėdamas stengėsi jausti tai, ką mato. O Guoda jausdavo kažką savyje.

- Man žalios arbatos, - prabilo Guoda atėjus barmenui.

-Aš norėčiau to paties, - išrišau iš plaukų gumelę ir jie uždengė mano pečius. Taip šilčiau. Todėl ir gerai turėti ilgus plaukus.

- „Švyturio“ Gintarinio, - prabilo juodų it žemė plaukų savininkas.
Mes visi kartu kažką sudarėme. Kažkokią sistemą. Adamas, Guoda, Viktoras, Kajus, Aš, Ignas… Ir viskas. Tas neišskiriamas šešetukas, kurį paminėdavo net mūsų mokyklos mokytojai. Ir jie nematys mūsų visą vasarą. Mintyse piktdžiugiškai jiems nusilenkiu ir dingstu iš jųjų akiračio. Jų žvilgsniai vasaros rytais mums nepriklauso. Nepriklauso ir varžančios jų mintys.

Netrukus dangus prasiskyrė ir paleido užprogramuotą žaibų seriją į žemę kartu su liūtimi, kuri buvo it kailis liūto, riaumojančio griaustiniu. Niūrumas akimirksniu apgaubė visus, esančius ten, kur lyja. Vėsuma nutildė pašnekovus, kurį laiką net visoje kavinėje. Tai truko vieną cigaretę, keletą gurkšnių kavos, įkyrų cukraus puodelyje maišymą. Bet tai atrodė amžina. Tai atrodė kaip laikas, per kurį galima pasenti. Mes prisilietėme prie amžinybės.

- Nekoks oras, tiesa? - prabilo Kajus.

- Taip. Gal einam į svečius? Pas ką nors. Pas mane. Visi.

Paprašėme sąskaitos ir susimokėję išėjome, palikę tuščius puodelius, o Kajus - bokalą. Parašiau Adamui, siūlydama prisidėti prie mūsų. Mūsų laukia arbata šiltuose namuose, besiklausant muzikos ar net dainuojant patiems.

Mūsų laukė muzika. Ta, kuri rytais priverčia pabusti saulę. Muzika laukė mūsų. O mes laukėme jos.