6 dalis. Nutapyk man drugelį

6 dalis. Nutapyk man drugelį

Likusi naktis praėjo ramiai it nusikaltėlis už grotų - ji neturėjo ką daryti. Atėjęs Adamas įkalbėjo mane pasidžiaugti lovos minkštumu ir ramiai palaukti, kol išdavikiškoji šviesa sugrįš į savo kasdienes vėžes. Grįžęs priklaupė prie sofos (kiekvieną kartą, kai jis taip padarydavo, aš kažkodėl patapdavau laiminga) ir glostydamas plaukus prasitarė, kad labai išsigando kai paskambinau.

- Adamai…Atsiprašau už vakar -, vos šyptelėjau, ir savo delne stipriau suspaudžiau jo ranką, bet neskaudžiai. Kiekvieną kartą, kai mes susikibdavome rankomis, tarp mūsų delnų galėdavo augti gyvybė, galėdavo plasnoti drugeliai, nes kiek mes suspausdavome stipriai, tiek tai būdavo ir atsargu.

Rūpestingai, it šalia naujagimio, atsisėdo ant lovos krašto ir tylėjo, tad mano žvilgsnis akimirkai apdairiai šoktelėjo iki lentynos, kurioje buvo knygos. Buvau Exupery mėgėja, ten, lentynoje, šalia Citadelės, stovėjo knyga, patraukusi mano dėmesį - Mažasis Princas.

- Manau Tu turėjai gimti blondinas -, atsisėdau, nes gulėti man buvo per karšta, - nori arbatos? Ar ko užkąst?

- Vidury nakties? - nustebo.

- Ar nekarščiuoji?- nusijuokiau ir pašokus nuo lovos nuėjau į virtuvę.

Naktis buvo tyli it numirėlis, ir pusė mėnulio, kurį mes matėme, grūmojo mums savo kumščiu. Žalsvame puodelyje mįslingai plaukiojo medžio rudumo arbatžolės, gana stambios, besiraitančios it bangos dailininko paveiksle. Išsivirus arbatos vėl pasidarė silpna ir lėtai ir tyliai, nešina puodeliu, grįžau į kambarį.

- Tikrai nereikia nieko iškviest? - veidas apsiniaukė it dangus per lietų.

- Ne -, atsistojo man atsakius ir padėjo atsisėsti. Jaučiaus it vaikas, kurs negali pats savimi pasirūpinti, tas jausmas deginte degino man gerklę.

Adamas įsitaisė šalia, guldydamas mane į savo glėbį.

- Pamiegok.

Linktelėjau galva ir pasimuisčiusi sustingau.

Tą mėnulio giesmių naktį aš neužmigau.

Ryte mudu vėl išėjome į pievas - gamta buvo neatsiejama mūsų dalis.

Nežinojau kodėl, bet būtent tą dieną ten buvo da-a-a-a-a-ug drugelių. Rudi gražiausi, išskyrus oranžinius, bet oranžinių mes niekada ir nematėme.

Kartą kitą pajuokaudavome, kad pagausim vieną ir nudažysim - ir bus oranžinis!

Dangus ir jūra, atrodo, buvo vienas ir tas pats, tad tam tikra prasme virš mūsų tarsi buvo jūra - pilkoka, bet ne niūri, kažkas tuo pat metu ir šalto, ir nuostabaus.

Užsimerkus galvoje ošė bendros mūsų akimirkos. Tai BUVO jūra.

Ir mes buvome jos dalimi.

- Adamai, užsimerk, - ir jam užsimerkus pridėjau, - girdi ošimą?

- Kaip žiupsnelis druskos delne, - apibūdino.

Ranka švelniai užkišo savo kokoso kiauto spalvos plaukų sruogą už ausies.

- Ir vėjas kaip prie jūros, - trumpam ištiesiau rankas į šonus.

Mes neskridom, bet, rodės, vėl buvom ore - kybojom. Tik Emilė ir Adamas. Be pavardžių.

- Aš užuodžiu.