17 dalis.
II
Apturėjome
nuostabią vasarą. Dieną po dienos. Su šypsenom, muzika, laisve… Lietum! Net
prancūzišku.
Ir
sugrįžom. Bet ne atgal. Mes einame į priekį. Grįžom į klases, į vadovėlius… Bet
jau kitus. Būtent šios vasaros nebūčiau iškeitusi į jokią kitą.
Adamui
mokykloje jau paskutiniai metai, kiek bijau, kad jiems praėjus mudu mažiau
laiko praleisime kartu. Jis išmokė mane gyventi.
Kajus
su Guoda pradraugavo likusią vasarą ir aš labai džiaugiuosi, kad Paryžius juos
suvedė. O ir Igno akys neprarado dieviško dangaus mėlynumo, nei Viktoro -
ąžuolų stiprybės. Susirinkome į mokyklą visi pasikeitę ir iš dalies visi tokie
pat. Tas pats šešetukas, kurio visos pertraukos būdavo bendros, ir tas pats,
kuris dažniausiai iš mokyklos išeidavo kartu, net skiriantis kiekvieno iš mūsų
pamokų skaičiui.
Pirmomis
rugsėjo dienomis mes visą laiką vis tiek praleisdavome kartu, kas, kad jo jau
nebe daug - mokslai, mokslai, mokslai…
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą