19 dalis. Lietaus giesmė
Likęs
vakaras praėjo įstabiai jausmingai. Laikydamas mane glėby Adamas ne iš karto
pajuto
ašarą ant mano skruosto. Bet kas kitas būtų ją sumaišęs su lietumi. Adamo
permirkę,
ir būtent todėl jau nebe kaštoniniai, o juodi plaukai buvo labiau
lietus,
negu patys plaukai, mat, mus užklupo gana stipri liūtis. Pamatęs ašarą jis
stipriau
suspaudė mane glėbyje…
-Ir
man gera, - sukuždėjo.
Nežinau,
kodėl neklausė kas man, gal tiesiog jautė tą pačią palaimą nuo plaučių iki
pirštų
galiukų,
tas jausmas atrodė nesibaigiantis, nuo jo buvo šilta, ir jam buvo šilta nuo
manęs. Jausmai buvo sukurti tam, kad jie būtų šilti.
Aplinkinis
pasaulis neegzistavo, žinojome, kad ne taip toli keliu įnirtingai zvimbia
mašinos,
kad kažkur būtinai turi grybauti žmogus rudenį, kad kažkas galbūt sėdi
laukinėje
obelyje. Bet tas žinojimas buvo toks stiprus, kad apie tai mes tiesiog
negalvojome.
Todėl, iš dalies, to nebuvo. Buvome mes.
Tą
vakarą grindinio plytelėmis paršokinėjome iki mano namo, besistengdami
neužminti
linijų,
net sukibus rankoms. Tai buvo kaip komandinis darbas. Daug šypsenų ir tiek
pat
klaidų žaidime, už kurias vienas kitam vis atleidinėdavome. Netruko ir
sutemti,
o žaisti įdomiausia, kai nematai. Netyčinės slėpynės.
Vakaro
žara jau ir ta buvo pasitraukusi iš horizonto, atsiminusi papasakojau Adamui,
kaip
kartą, vaikystėje (kuri, tikiuos, dar nepasibaigė), žaisdama klases, vietoj
akmenuko
mėčiau raktą. Ir jį pamečiau..
Dabar
labai juokinga ir gera atsiminti tokius dalykus, ir taip šilta šilta pasidaro
krūtinėj,
nors juokinga nebuvo, kai pamečiau. Tokiom akimirkom atrodydavo, kad
nebėra
gyvenimo, ypač, jei pykdavo tėvai. Niekada nereikia bijoti, kad neužmirši
blogų
dalykų, nes tai, kas kažkada buvo bloga, dabar pasidaro labai gera.
Dar
truputį lašnojo, ir įsiklausęs galėjai girdėti lietaus dainą į balas. Kas antrą
akimirką
ji virsdavo giesme.
-
Girdi? - paklausiau.
-
Užuodžiu.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą