Paprašiau Emilės, kad į tai, ką rašo pati, įdėtų ir mano
kelionės užrašus, o ji nusprendė, kad apie kelionę rašau tik aš. Tebūnie.
Birželio 25d.,ketvirtadienis
Greitai pametėme iš akių pravažiuotus greitkelius,
susigyvenome su mažyte kelio atkarpėle, šalia kurios yra miškas. Ėmus temti
tamsoje važiuoti su Emile nebenorėjome, nesaugu, gal tik teoriškai, bet vis
tiek važiuoti baugu. Pasistatėm miške palapinę ir šildomės prie laužo, kurs
ugnies sparnais žemę kaskart vis iš naujo nulaižo.
Birželio 26d.,penktadienis
Ryte susipakavome daiktus ir vėl stojom į gyvenimo tarnybą.
Aplinkui nusitrynę pusrudžiai drugeliai, o gal aprūdiję…O gal ir žmonės rūdija…
Ne, ne geležiniai. Bent mes. Galiu prisiekt, kad visi šeši esame žmonės su
jausmais, tikri ir gyvi. Gyviausi.
Vienas iš drugelių nutūpė ant peties. Jie irgi žmogeliukai.
Maži.
Netrukus sustojo sunkvežimis lenkiškais numeriais. Į jį
įlipti buvo sunkoka, laimei, kad dar dvi laisvos vietos, paprastai
sunkvežimiuose išvis būna tik dvi. Mus išleido Varšuvos priemiestyje, kitų
vairuotojų pavėžėti atsidūrėme mieste.Su kitais susitarėm susitikti senamiesty,
vienoje iš didesnių Varšuvos aikščių.
Miestas čia gyvas. Ne dėl tų žmogeliukų, mažų ir didelių. Net
namai pasipuošę įvairiom nuotaikom, įvairiaspalviai stogai, daug šypsenų.
Netrukus pamatėm į mus ateinančius Kajų su Guoda, paaiškėjo, kad tiek jie, tiek
Ignas su Viktoru mieste pasirodė kone vienu laiku - tiesiai po mūsų - tad
netrukus atbidzeno ir jie.
Kajus išsitraukė savo gitarą ir aikštėje visi užtraukėm
„Coldplay“ dainą apie žalias akis, šalia padėję chaki spalvos Viktoro kepurę.
Susirinkome nemažai pinigų, tuomet parduotuvėje apsirūpinome svarbiausiais
daiktais bei produktais ir vėl leidomės į kelią.
Varšuva negraži tik tuo, kad joje daug nuorūkų.
Jos smilksta, per dienų dienas, smilkydamos tuos, kurie rūko,
tuos, kurie jas numeta ,ir tuos, kuriem negera į jas žiūrėti. Visus be
išimties, net mažas lenkų mergaites su dviem kasytėm. Aš nesakau, kad Lietuvoje
nėra rūkančių, bet Lenkija didesnė.
Net aklinoje tamsoje atpažįstamos baltos kelio linijos vėl
tapo mūsų trumpalaike religija, vėl išsiskirstėme po du, pasipasakoję vieni
kitiems savo balsavimo kelyje įspūdžius.
Gera nuotaika nukrito iš dangaus. Emilė įsijungė mp3 grotuvą
ir ėmė palaimingai svaigt dėl Damien Rice dainų. Tai buvo atlikėjas, kurio,
daugiau ar mažiau, klausėm visi šeši. Tik mes su Emile daugiausiai. Ji sėdėjo
ant žolės, o aš stabdžiau mašinas.
Dangus mus apdovanojo.
Mes laisvi kaip paukščiai!
Birželio 27d,šeštadienis
Vakar pravažiavome Lodzės miestą, jo užmiesčiuose matėme javų
laukus. Emilė baisiai norėjo jais palakstyti, tiesą sakant, ir aš.
- Adamai, ar pameni, kaip anąkart skridome?, - vis
kamantinėjo ji mane.
O aš atsiminiau tai, jausmas buvo nepakartojamas ,bet…Atrodė,
kad jau buvau jautęs šitai. Kažkada, kažkur… Bet neatsimenu. Pasaulis per daug sudėtingas
viskam suvokti. Tad visko gali būti.
O tik ką pralėkėme Vroclavą, jame nesustojome, dar ilgas
kelias!
Vairuotojo išleisti atsisėdome prie Odros upės, ne taip toli
nuo mūsų sėdėjo ir gėrė kita paauglių šutvė, bet su Emile, net ir norėdami,
taip ir nenugirdome iki galo, kokia kalba jie kalbėjo…Tikrai ne lenkų.
Atidariau savo arbatos pripildytą termosą ,ir įpylęs į
vienkartinį puodelį vieną „dozę“ to nuostabaus Dievų gėrimo ištiesiau ranką su
puodeliu Emilei. Ji šyptelėjo, prisislinko artėliau ir atsirėmė į mane.
Apglėbiau ją ranka, ir įsipyliau į kitą puodelį sau. Taip mes sulaukėme
saulėlydžio, kurs nebuvo banaliai romantiškas, gal tik kad su mumis draugavo,
nes mes buvome draugai su Emile. Pravėso ir nusigavę tolėliau nuo ištuštėjusio
kelio, kurs atrodė kaip lentyna, mokslo metais buvusi apkrauta vadovėliais, o
dabar nebe, pasistatėme palapinę.
Birželio 29d.,pirmadienis
Šįryt Emilė skundėsi, kad prastai miegojo. Kiekvienam reiktų
išgirsti, kaip Emilė skundžiasi. Ji tiesiog nemoka skųstis, net jei stengiasi,
tai taip ir lieka tik pasakojimu, kurį, rodos, ji netyčia prisiminė.
Jau greitai, mes trise, praskrieję, mums atrodo, visą
pasaulį, pasieksime Paryžių. Meilės miestas laukia mūsų. Nežinau, bet
labiausiai turbūt Emilės, Guoda su Kajumi ir taip myli. Tai akivaizdu, niekas
nepastebėjo, bet kai jie penktadienį sėdėjo aikštėje, jų rankos gulėjo viena
ant kitos.
Kirtome Vokietijos sieną. Šioj šaly galioja
„autobanas“, negalėjome mašinų stabdyti bet kur, tik degalinėse, bet pirma mus
paėmusi mašina nuvežė kur ir taikėmės - į Berlyną - tad apsižvalgę su Emile
jame susisiekėme su ketvertuku, ir netrukus susitikome su draugais. Emilė, kaip
ir visad, taikėsi nugriebti mano ranką, o tomis akimirkomis, kai nesitaikydavo,
aš nugriebdavau josios. Man visada patikdavo laikyti ją už rankos, tai lyg
įrodydavo, kad visada ir visur ją palaikau, kad ir kas benutiktų. Kad ir kas
benutiks…Kartais persmelkia nuojauta, kad kažkas yra, ar bus ne taip, kaip
turėtų būti, kad Emilei būtų gerai. Labai bijau to. Bet jos šypsena išsklaido
tas mintis, ir aš pasijuntu danguj. Tas žodis man reiškia kažką, kas ne vien
tiesiogine prasme yra virš žmonių, virš pilkos kasdienybės, kurios mes niekada
ir neturėjome.
Susirinkę mylimiausią savo ketvertą be manęs ir Emilės,
susėdome prie įstabių Brandenburgo vartų, paremtų didingomis kolonomis. Iškrito
keletas lietaus lašų. Lietus buvo atgaiva. Ir man patiko, kad kiti nuo jo bėga,
nes prie vartų nemažu spinduliu likome tik mes. Tiesa, aplinkiniai niekada
netrukdė nei gyventi, nei gyventi gerai.
Penkiese muzikavome, kol Ignas nubėgo į parduotuvę. Parbėgo
šokinėdamas iš laimės:
- Dieve, čia yra mylimiausio mano alaus! - gyrėsi.
O mes juokėmės. Labai juokėmės. Visi.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą