3 dalis. Septynių aušrų miestas

3 dalis. Septynių aušrų miestas

Tą naktį aš beveik nemiegojau, tad man tai taip ir liko ilgas, užsitęsęs vakaras, iš filmo juostelių tuščiaviduriais langeliais atkarpomis susegtas sąvaržėlėmis.

Ryte mudu vėl susitikome. Jis atnešė man neužmirštuolių, vos kelias ir vien tik žiedus, bet tai buvo geriau, negu pilna puokštė iš kieno kito rankų.

- Daugiau buvo gaila skinti, - juokavo, - jei jų neišgulėsime parke, jas nupjaus dar nepanaudojus, - it moralą išpyškino ir ėmė juoktis. Aš, žinoma, ėmiau krizenti iš paskos. Nors iš dalies ir iš įpročio, bet šiaip dėl to, kad man buvo juokinga. Kita vertus tai vienas ir tas pats: Adamo frazių šmaikštumas ir tai, kad iš jų juokiuosi, tai vienas su kitu suaugę it Siamo dvyniai. Po vieną nevaikšto. Iš jo frazių neįmanoma nesijuokti.

- Pagailėjai man? - pasiteiravau.

- Juk pati žinai kad ne, - įsupo glėby ir nuleidęs ėmė vestis už rankos. Keista, turbūt bet koks praeivis būtų palaikęs mus pora, bet taip nebuvo. Adamas buvo mano geriausias draugas. Bet tai nebuvo praradimas, ne, tai atstojo man viską. Juk tai jis mane guosdavo, kai išsiskirdavau su vaikinais, o kas būtų guodę, jei būčiau išsiskyrus su juo?

- Kur mes einame? - Šyptelėjau ir stipriau suspaudžiau savo gležnam delne keletą jo pirštų, kad neužmirštų atsakyti - kartais jis būdavo kaip Mažasis Princas: į klausimą atsakydavo klausimu, arba neatsakydavo išvis. Jei manydavo kad neverta, ar nereikia…Jam patiko Mažasis Princas, bet nemanau, kad stengėsi būti panašus į jį - Adamas buvo savimi. Nors tai ir sudėtingas procesas.

Su juo būčiau galėjusi eiti į pasaulio kraštą, todėl ne iš karto ir pastebėjau tai, kad senokai peržengėme miesto ribas ir jau traukiame man visiškai nepažįstamomis vietomis - aš nepažinojau šitos užmiesčio pusės. Tik tą, kuri priešingoje pusėje. Adamas tai žinojo, tad darė taip tyčia.

- Tu mane paliksi miške? - nusijuokiau.

- Ne, tam juk man reikėtų Tave prieš tai išprievartaut, - pasibaisėjo, - bet tik dėl to ir nepaliksiu, - ėmė juoktis.

Sakiau, iš jo frazių neįmanoma nesijuokti.

Gamta mainėsi, praėję keliu palei keletą neaiškių, apaugusių senais triakiais medžiais parkelių, pasiekėme laukus. Saulė pusiau švietė, pusiau ne. Ji buvo kaip pustuštis žmogus, tik pusgalviai tarp mūsų nešviesdavo. Juk nešviesdavo, ar ne?

Pati šyptelėjau iš tos minties tąsyk su juo eidama, jei būčiau pasakius Adamui, mudu būtume nesustoję juoktis, kaip prisukamos muzikinės dėžutės.

- Ar dar toli?

- Pavargai? - susirūpino.

- Ne. O reikia? Aš galiu pavargti, man nesunku, - šyptelėjau.

Po to stojo tyla, ji mus sekdavo, tiesiog sekdavo! Tik buvo juokinga visai kaip giltinė iš paties baisiausio filmo.

Prunkštelėjau.

- Ką? - sutriko Adamas.

- Tu pažiūrėk, kokia ji juokinga, - ėmiau juoktis, o jis sustojo ir nepaleidęs mano rankos žvelgė į mane. Patį jau ėmė juokas, tik mane su priežastimi, o jį - be.

- Ar nekarščiuoji? – susijuokė, ir mes patraukėme tolyn.

Paėję vos kelias minutes sustojome. Jaučiausi kaip pustuščiame danguje, visko buvo po pusę: tylos, kalbų, draugystės, apmąstymų, netgi juoko! Ir netgi mūsų…mūsų buvo po pusę. Kitos pusės klaidžiojo kažkur atskirai. Tai buvo keista, nes mums gana nebūdinga.

- Užsimerk, - paliepė.

- Aš juk su akiniais nuo saulės. Pažiūrėk kokie nešvarūs: visiškai juodi, purvini, negi manai, kad matau ką pro juos? - suprunkščiau ir mudu vėl prapliupome kvatotis. Tada aš nusiėmiau akinius ir užsimerkiau, kad jis galėtų būti tikras, jog neapgaudinėju.

Ėmė mane kažkur vesti.

- Ten man it septynių aušrų miestas, - prabilo nurimusiu jūros bangų balsu.

Aš tylėjau toliau. Tie žodžiai… Jis visada pasakydavo kažką tokio… Kažką va TOKIO va. It būtų rašytojas ar panašiai… Ne, jis niekada nerašė kūrinių, tik kartais jo dienoraščiuose rasdavau trumpai, keletu eilučių aprašytus potyrius. Kurie baigdavosi, dažniausiai, žodžiu “Tau”. Ir aš žinodavau, kad jie man, nors mes niekada nebuvome pora.

Kai atsimerkiau, mudu maudėmės neužmirštuolių jūroje. Tokioje deformuotoje, kuri siekė mums kelius. Aš išsišiepiau kaip vaikas, gavęs visą tuziną saldainių. Juk tai buvo mano mylimiausios gėlės. Iš laukinių ir nelaukinių. Juk gyvenimas buvo laukinis! Ta prasme, kad jis buvo laisvas.

Kadangi po jo žodžių dar nieko netariau, pagaliau išdrįsau:

- Girdi?

- Užuodžiu.