29 dalis.

II

Dabar mano kambario sienos yra pastelinės oranžinės spalvos. Naktis belste beldžiasi į langus. Mirties ir ramybės, sąstingio ir palaimos metas. Naktis tai toks metas, kai lengviausia suvokti, kad laiko nėra, arba jis yra visiškai pavaldus Tau. Tai toks laikas, kai negali skubėti, nes nesvarbu, kas Tave tuo metu apima – ramybė, ar visiškas nejaukumas, neramumas - Tu vis tiek turi begalę laiko tai išgyventi.

Ši mano naktis trunka ištisą naktį. Naktį nuo pirmosios N, nuo pirmosios mano nakties kertelės, ir tęsiasi iki pat aušros, kuri pažadina miestą sirenoms, signalizacijoms, tiksėjimui, viešajam transportui. Retsykiais yra tiesiog beprotiškai įdomu nenueiti miegoti, jau vien dėl to, kad apima nuostabus jausmas stebint, kaip beldžiasi rytas, kaip jis sliuogia šaligatvio viršūnėlėmis ir pamažu apima visą miestą, paversdamas visa beprotybe. Kiekvieną dieną mes matome tą beprotybę, tačiau mes nematome jos įsčių, kaip ji užsimezga ir kaip ji gimsta. Ir tai, pats procesas, yra tūkstantį kartų gražiau už tai, kas iš jo gimsta.

Būna tokių naktų, kai tiesiog neužmiegi net atsigulęs anksti. Ir būna tokių naktų, kai kurį laiką kažką veiki, „naktinėji“, tuomet, kartais jau net paryčiais, atsiguli į lovą, ir rezultatas – visiškai tas pats. Neužmiegi. Būna naktų, kuomet leidi sau skęsti sielvarte ir nostalgijoje, ir mažytė dalelė Tavęs jaučiasi šviesiai, ir Tu pasitinki rytą su keistut keistutėle nostalgija. Ir būna naktų, kai tiesiog jauti, kad viskas aplink – per žavu, kad miegotum. Per žavu.

Ir nesvarbu, į kurią iš tų naktų pakliūtum, rezultatas visuomet būna toks pat: rytas. Tu sulauki ryto. Po nakties jis ateina. Naujas rytas. Tu išgyvenai.

Aplinkui keičiasi tiek daug dalykų, tačiau šitas sugeba keistis ir kartu visada atnešti tą patį rezultatą. Štai Tu stovi čia, gyvas. Atėjo rytas, ir todėl aš galiu matyti Tave. Galiu užuosti Tave, matau Tavyje žmogų. Judrų, neramų, ambicingą, užsispyrusį, kenčiantį ar bet kokį kitokį, besišypsantį, laimingą, pavyzdingai nepasiklydusį emocijose – aš vis tiek Tave matau.

Tačiau. Tačiau dabar vis dar naktis, aš gyvenu viena, ir viskas, kas man lieka, norint matyti kažką ir šnekėti su kažkuo, visa, kas man lieka, yra Dievas ir aš. O jei dar Dievas yra ir visame kame, tuomet lieka vienas aiškus variantas: aš.

Veidrodyje matau jauną moterį, kuriai kažkas nutiko. Kuri kažką pametė kelyje iki čia. Kuri kartais beprotiškai ilgisi Guodos ir vieną kartą, ne per seniausiai, nuėjusi aplankyti jos į mirusiųjų karalystę praleido ten visą naktį ir paryčiais užmigo atsirėmusi į jos antkapį. Skambės juokingai, tačiau tam tikra prasme buvo gera pagaliau vėl, po šitiek laiko, praleisti daug laiko su ja, ir dar naktį.

Matau žmogų, kuris retsykiais jaučiasi įstrigęs praeityje, nes dėl to, kad labai myli, nesugeba šimtu procentų išgyventi dabarties, nes to, ką ji myli, šią akimirką nėra greta jos, ir ji, iš gyvenimo ir mylėjimo, renkasi antrąjį.

Ir matau žmogų, kuris bėga nuo savęs, nes savyje jis randa atsakymus. Kuris žino, kaip padaryti save laimingu, tiesiog dar nesiryžta rinktis to, nes tai reikalauja pastangų ir pokyčių jame pačiame. Tas žmogus netgi puikiai žino, ką reikia keisti ir kaip, ir kad tai padaręs supras, kad gyvena nuostabiame taikiame pasaulyje, kuriuo visuomet ir tikėjo, kuris ir žinojo, kad yra čia, aplink ją, toje vietoje, kur ji stovi, ir joje pačioje.

Vieną iš tokių naktų imi ir nusprendi, kad reikia keistis. Tačiau tam reikia atsisveikinti su senuoju savimi.

***

Kai išaušta rytas, aš surenku Adamo telefono numerį. Ant stalelio greta garuoja rytinė kava ir godžiai žiūrėdama į ją aš klausausi, kas vyksta telefono ragelyje. „Dabar rytas ir aš dar miegu“ signalas ilgokai pypsi man į ausį, ir galiausiai užsimiegojęs vyrukas pakelia ragelį, sumurmėdamas ką nors panašaus į „Taip?“ arba „Klausau?“, arba „įdėmiai?“. Vienas Dievas težino, kas tai buvo, bet tol, kol suprantu, kad to rytinio žodžio funkcija buvo parodyti, kad atsiliepei ir išgirdai mane, man to užtenka. Aš paklausiu, ar Tu nieko prieš, jei aš atvyksiu šiandien ir Tu, žinoma, atsakai, kad tai puiki diena mano atvykimui. Ir aš žinau, kad ko gero turėjai begales darbų (laimei, Tu bent jau ne iš tų žmonių, kurie turėtų begales planų), ir išgirdus draugės balsą visus savo šiandienos popierius mintyse ranka nubraukei nuo stalo ir jie pasklido po visą kambarį. Ir man tai tinka, nes aš žinau, kad ir Tu to nori. Žinau, kad nesi kažkoks pamišęs Emilės vergas, kuris išties nenorėtų, kad atvykčiau. Žinau, kad tarp mūsų nėra tokio dalyko kaip noro iš vienos pusės. Kad Tu visada norėsi mane pamatyti.

Ir būtent todėl man reikėtų atsikratyti tos savo dalies, kuri gyvena praeityje ir praeitimi. Galbūt Tu nesi greta manęs kiekvieną akimirką, tačiau jei man reikia, Tu būsi greta manęs, net jei mes nebegyvenam viename name ir mus skiria keletos valandų laiko tarpas kol atkeliaujame vienas iki kito. Galbūt aš praradau brangią draugę kaštoniniais plaukais, bet, Dieve mano, metas judėti į priekį, net jei ir nesu taip užstrigusi toje naktyje, kaip Kajus. Kartkartėm, kuomet dar nuklystu į tą naktį, atsimenu, kaip mudviem su Adamu prie židinio žiūrint filmą, man paskambino pirmąsyk gyvenime girdimas balsas ir papasakojo, kad kažkoks vaikinukas su mergina nuskriejo mašina nuo tilto, ir aš ko gero juos žinau, nes vaikino telefone yra mano numeris.

Iki kol nuvykome į vietą, nežinojome, kaip jie, ar jie išvis gyvi, jei taip – ar jie abu gyvi, kaip jie laikosi, ar smarkiai sužeisti, ar dar kas nors nukentėjo... Mes važiavome ir mano skruostu riedėjo ašara. Kai išlipome, pamatėme greitosios pagalbos „bagažinėje“ ant grindų sėdintį į apklotą įsisiautusį Kajų, kurio akys buvo kažkur kitame pasaulyje. Jo žvilgsnis šokčiojo nuo vieno taikinio prie kito nežmonišku greičiu, apatinė lūpa virpėjo, ir tą akimirką aš pajutau, kad jau viskas. Kad tai yra naktis, kai kažką praradome, naktis, kurios mes neišmiegosime. Nei vienas iš mūsų šešių... penkių... Kad kažkas įvyko, ir viskas aplinkui neišvengiamai pasikeitė, ir jau niekada nebebus taip, kaip anksčiau. Tą akimirką skaudu tai suvokti, ir aš dar pamenu tos nakties skausmą, tos nakties, kaip vienišo vilko, kaukimą, tačiau tai, kad niekas nebebus, jau nebebus kaip anksčiau, nebūtinai yra blogai. Ir išaušo rytas, kai ėmiau ne tik tai suvokti, bet suvokti tai taip, kad pagaliau galėjau imti naudoti praktiškai, o tik tai ir yra tikrasis suvokimas. Žinojimas, be paties veiksmo, yra niekas, yra tuščias lapas. Tebūnie lapas yra žinojimas, bet kol jis yra nepanaudotas, vėjas blaškys jį į visas puses, ir žmogus, bet koks žmogus, pagavęs tą lapą, jis, geriausiu atveju, galės jį prirašyti. Ir tik prirašytas lapas kažką reiškia.

Ir štai aš nutariau prirašyti lapą, ir tas mano gyvenimo rytas, kuriuo aš išgyvenau, buvo nuostabus. Buvo dar vos prašvitę tą nykų žiemos rytą, kai aš apkabinau Adamą. Aš paklausiau, ar galiu pasilikti ilgėliau, nors pati puikiai žinojau atsakymą. Ir tai buvo reikalinga man, buvo išties reikalinga, kad galėčiau išgyventi dabartį. Būti čia ir dabar, užuot buvusi praeityje, su tuo pačiu Adamu, tik kitomis aplinkybėmis. Dieve mano, ką galima veikti praeityje, kai visai greta Tavęs – toks nuostabus žmogus. Ir tada suvoki, kad išties jis visada greta, todėl Tu bereikalo susikūrei sau iš praeities atėjusį Adamą.