25 dalis. Slėpininga saulė.
O
Adamai, kiek Tavęs daug ir kiek mažai laiko. Įsiminti tavo plaukų kvapą, odos
žvilgesį, rankų mostus... Kiek mažai laiko išmokti nupiešti Tavo
skruostikaulius ir nosį. Kiek mažai laiko pasilikti tavo glėbyje, kad
nepamesčiau žvilgsnio ir verkiančios nakties žingsnių tavo pėdomis. Kaip baisu
užsimerkti, net kai tikiuosi, kad atsimerkus vis dar rasiu tave. Baisu, nes
nežinau, kaip per klaidą kažkas iš dangaus, ar tai iš požemių, numetė Tave čia.
O gal tik nuleido, pririšę virvelėmis? Laikas parodys, o laiko aš bijau, nes jo
nėra. Nėra logiškesnės baimės, nei bijoti to, kas neegzistuoja.
Žiema. Iki vasaros dar daug sniego ir besiskleidžiančių žiedų, bet Tu metais
vyresnis, ir tai paskutiniai MŪSŲ metai mokykloje. Bendri mano ir Adamo, bei
Igno, Kajaus, Guodos, Viktoro. Kitais metais iš jų matysiu tik Guodą ir
Viktorą... Štai taip mūsų šešetukas pasidalys į dvi dalis, ir viena iš jų, jei
norės, kažkur išvažiuos. Neverta savo svajonių sudeginti dėl draugų.
Mano vaiduokliai nuskrido į šalį: kas bus, tas bus. Geriausia, ką galiu padaryti, tai pasitikti ateitį drąsiai. Jūs - Guoda, Ignai, Kajau, Adamai, Viktorai - mano pilnaties šešėliai, mano audrų ištapytas dangus, mano slėpiningos nakties saulės…
Guodos mėnesienoje žvilgantys plaukai, Viktoro vilkiškos akys, Igno už sienos pasislėpęs balsas…
Šiandien mes vaikščiojom. Šaltuku pasidabinę savo nosis, sniegu išraižę nuo nežinomybės išsausėjusias rankas, į lūpas parsisiuntę ir įdiegę sistemingą vieno lūpų kampučio šypseną, sniego gniūžtę - kaip programos papildymą - į rankas, o po to vienas kitam į nugaras. Ir kai mes vaikštome, tas kartu likęs pusmetis pavirsta į nesugriaunamą amžinybę, beatodairiškai atsigręžiančią atgal ir šypsančią mums į sielas. Ir kai dangus savo ašaras šaldo ant žemės, o mes jas barstome - iš delnų į delnus - atrodo, kad tie sidabriniai sniego vėriniai niekada niekada neištirps. Per kiekvieną pilnatį, kai mėnulis žemai ir didelis, tie vėriniai gulės, kol juos pastebės tas, kurs neskuba nei gyventi, nei mirti.
Mano vaiduokliai nuskrido į šalį: kas bus, tas bus. Geriausia, ką galiu padaryti, tai pasitikti ateitį drąsiai. Jūs - Guoda, Ignai, Kajau, Adamai, Viktorai - mano pilnaties šešėliai, mano audrų ištapytas dangus, mano slėpiningos nakties saulės…
Guodos mėnesienoje žvilgantys plaukai, Viktoro vilkiškos akys, Igno už sienos pasislėpęs balsas…
Šiandien mes vaikščiojom. Šaltuku pasidabinę savo nosis, sniegu išraižę nuo nežinomybės išsausėjusias rankas, į lūpas parsisiuntę ir įdiegę sistemingą vieno lūpų kampučio šypseną, sniego gniūžtę - kaip programos papildymą - į rankas, o po to vienas kitam į nugaras. Ir kai mes vaikštome, tas kartu likęs pusmetis pavirsta į nesugriaunamą amžinybę, beatodairiškai atsigręžiančią atgal ir šypsančią mums į sielas. Ir kai dangus savo ašaras šaldo ant žemės, o mes jas barstome - iš delnų į delnus - atrodo, kad tie sidabriniai sniego vėriniai niekada niekada neištirps. Per kiekvieną pilnatį, kai mėnulis žemai ir didelis, tie vėriniai gulės, kol juos pastebės tas, kurs neskuba nei gyventi, nei mirti.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą