5
dalis. Kostiumas
Tą dieną visa baigėsi tuo, kad,
nubėgę taip toli, po to ilgokai ieškojome savo daiktų. Tiesa, radome juos.
Vakarop, parlydėdamas namo, prie
durų Adamas mane šiltai apkabino ir sukuždėjo, kad kiekvieną kartą kai taip
padaro, mintyse manęs niekada nepaleidžia.
- Adamai...
- Nereikia, - šyptelėjo ir
paleidęs mano ranką leidosi laiptais žemyn. Mačiau, kaip jo ranka žemesniuose
aukštuose sliuogė laiptinės turėklais, po to, pro laiptinės langą, kaip jis
tolumoje susilieja su asfaltu.
Lūkuriavau prie savo buto durų
dar kelias minutes - nežinojau, ar noriu į namus, kita vertus, nežinojau, ar
išvis ko nors noriu.
Tai buvo labai keista, Adamo
žodžiai.
Nesupratau, ar gerai tai, ar ne.
Galiausiai tyliai pasukau raktą ir mano taip nelaukiamas Sezamas atsivėrė.
Įsmukus vidun suvokiau, kad mamos
nėra - kaip ir dažniausiai būdavo.
Nėra ir nebus. Dirba.
Buvo vos devynios vakaro, ir
naktis dar nesiruošė belstis į langus. Tūnojau balkone, gerdama arbatą ir
palaikydama draugiją savo gitarai. Apėmė labai keistas jausmas, it būčiau kažką
prašokusi ir atsidūrusi ne savyje. Žvelgiau pro langą ir man taip norėjosi
išskleisti tuos nesamus sparnus, kurie beveik dygo, kai lakstėme pievose.
Pradėjo temti ir orui balkone
atvėsus aš persikrausčiau į kambarį, kuriame viešpatavo tyla.
Didžiąją laiko dalį praleidau
kiurksodama fotelyje ir beveik nejudėjau.
Ta tyla, atrodė, smelkės į mane,
pulsuodama plūdo į mano venas ir jomis tekėjo, aš ją įkūnijau, mano kambario
tyla dabar turėjo kūną.
Po kiek laiko apėmė jausmas, kad
kažkas stebi. Taip dažniausiai būna, kai tamsoje sėdi vienas, tokiais momentais
pasąmonė turi gana lakią vaizduotę, ji kaip vaikas, geba išsigalvoti.
Atsisukus atgal gerokai
krūptelėjau - ant spintos mama buvo pakabinusi bendradarbio kostiumą – viskas
tvarkingai: balti marškiniai, ant jų juodas švarkas… Nusijuokiau, bet pasidarė
be galo nejauku net žinant, kad tai - tik pakaba, tik tuščias kostiumas.
Sukdamasi iš situacijos
nusprendžiau - „Tebūnie šviesa!“, ir stojausi jos įjungti. Mygtukui
čirkštelėjus šviesa akimirkai užsidegė, bet… Užgeso.
Pajutau silpnumą kojose, bet tai
jau nebaugino, tiesiog privertė pasijusti silpnesne nei įprastai, į nervų gijas
plūstelėjo tokia stipri banga, it vampyro skausmas, venose augant sidabrui.
Jau kelias minutes laukiau,
klausydamasi į ausį skausmingai „pypsinčio“ telefono signalo.
- Mhm…
- Adamai?
-…
- Prašau, ateik pas mane…- tyliai
išspaudžiau pro sukąstus dantis.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą