27 dalis. Jei aš būčiau

27 dalis. Jei aš būčiau

Turime kokį pusvalandį, gerai pasistengę – valandėlę, iki kol rankas ir skruostus apgobs per šaltas tverti žiemos niūrumas. Mes prisėdame ir atsisukame didelį termosą arbatos, o dangus virš mūsų blaivosi po nakties pūgų didžiuliais kąsniais. Debesų migracija, vėjas, ir netgi medžių šnarėjimas sustingsta ir pasilieka toj baisiojoj, gūdžioj žiemos pusėj, kurios mes beveik niekada neturėjom, nes mūsų per daug, ir mes šypsomės. Atsikeliam ir užmiegam su mintim ir žvilgsniais.

Susėdam, ir visi šeši susipažįstam iš naujo, paminėdami, ką šiąnakt sapnavom, kiek iš mūsų kur nors ant ledo kelyje pargriuvo, kada pabudom, ir ką atradom šią žiemą.

O dangus tyliai klausosi, lyg nieko kito nebūtų kažkur pasauly, kalbančio visai tokius pat dalykus, ar, galų gale, ir kitokius, bet vis tiek kalbančio. Lyg mūsų pasaulis būtų vienintelis, ir jo sienos nesiremtų į visų kitų pasaulių sienas.

Nepajuntam nė kaip veidus užkariauja nepastebima palaimos tvirtovė, nei kaip aplink vėl ima snigti. Bet mūsų sielas ir kūnus supa šiltos arbatos karalija, žiema užsimiršta, sniego spindėjimas atsimuša į mūsų kaktas ir oras kurį laiką prašviesėja mažoriniais vardais ir žodžiais.

Kai ta amžinybė visiškai sustingsta, pasijuntu visagalė, nes esu ten, kur ir noriu būti. Ko gero, visiems reikėtų to paklausti: ar jūs esate ten?

Bet aš matau juos – matau Adamą, kurio plaukai pamažu apsigobia unikaliu ir baltu žiemos parašu, matau Guodą, kurios veidas iš tolo švyti it vasaros rytas, matau Igną, iš pažiūros nepažįstamiems – tokį paprastą žmogų, Kajų, kuris visad dvejojo, kas geriau, – arbata ar vynas – ir Viktorą, kuriam iš metų į metus kas nors kartoja, kad šis išaugs iš savo ilgų plaukų, išaugs iš savo klausomos muzikos, galų gale – iš savo charakterio, bet jis visada juos nuvilia, nes tebėra jis, aš matau juos, ir bijau, bet tuo pačiu ir tikiuosi, kad ateis diena, kai pasikeis vietos, kuriose jiems norisi būti. Tai nereiškia, kad pasikeis mūsų santykiai: keletą kartų per amžinybę mes susitiksime ten, kur visada, kartais vis dar vieni kitiems pasibelsime į duris nepranešę, net jei vietas, kur gyvensim, skirs tūkstančiai kilometrų, bet man taip baisu, kad mes augam ir stiebiamės, ir dangus vis arčiau, tačiau už tai mokame savo pačių laiku. Taip baisu ir taip gera užaugti kartu, šešiese, susikibus žvilgsniais, kurie apkabina dangų ir to gana, nes mūsų dangus kol kas vienas kitam esame mes patys.

***

Už lango į nežinią lėtai grimzta saulė. Mes susigūžę stovime prie mano durų slenksčio ir laukiame, kol šaltuko išglamonėtom rankom pagaliau atrakinsiu duris šiaip ne taip kuprinėje surastu raktu. Galiausiai įžengiame į vidų, taip uždarydami savo iškylavimo sezoną. Vidury žiemos… Sniegas mintyse byra it kanifolija, smičiui atsargiai liečiant stygas. Garuoja dangiško eleksyro kvapas iš įkaitusių puodelių. Taip netikėtai mes pametame žodžius ir lieka tik mintys. Paslapčiom, slėpdami vienas nuo kito, dairomės į savus, kelyje savo žvilgsniais kliudydami baldus, kurių išties niekada mums ir nereikėjo, arbatos puodelius, be kurių neįsivaizduojame  savo vasarų ir žiemų, mano šeimos nuotraukas, bet visa tai lieka tik pretekstas. Pretekstas matyti juos. Pretekstas jausti.

Ar girdi, kaip švelniai gitaros stygas užgauna mūsų sąjunga? Ar jauti ant savo pečių vėjo, žiemos debesų ir pavasario saulės glamones? Ar pastebėjai, kad lietus niekuomet niekuomet mums nebuvo šaltas? Kaip ir mes nebuvome vienas kitam.

Šiame pasaulyje kiekvienas galėtume pasiskirti sau po daiktą, kaip savo išraišką. Kas saulę, kuri visus džiugino, kas puodelį, kuris šildė, kas knygą, kuri nė pati nepastebėdama mus užaugino gyventi.

Jei aš būčiau, aš būčiau rasa. Vasarą glostyčiau jų nuogus padus. Pakilus saulei krisčiau į beribio Senos mėlynumo dangaus platybes. Kad tik matyčiau, girdėčiau, užuosčiau… Užuosčiau Jus.