30 dalis.
Pirmiausia medis
suteikia gyvybę lapams.
Taip, taip ir yra. Pirmiausia Tau duodama gyvybė, ir, negana to, Tau duodamas laikas su tuo apsiprasti. Negali gyventi, jei nesusitaikai su faktu, kad gyveni. Ir, kaip sako, gyveni ir mokaisi. Taigi, aš mokausi. Ir stengiuosi nepraleisti jokios progos mokytis, nors kartais nuo šito mokymosi koktu. Atrodo, kad kartais sustingstu, pasiekiu tokią vietą, iš kurios lyg ir nevalia pajudėti: netraukia nei pirmyn, nei atgal, o ir kelių į abi puses pro rytinį rūką nematyt, tik tas mažas apskritimas, ant kurio stovi nedrąsiai ir gal net ne savo noru pastatytos kojos, šiltu metų laiku apautos inkariukais.
Jau kurį laiką galiu prisiekti, kad viskas vyksta ir keičiasi, tačiau... nieko nevyksta. Visai kaip su F.Kafkos novelėmis, kartą mokytoja sakė: „perskaitai, viską supranti, bet... nieko nesupranti“. Ir tai, pasirodo, nelabai absurdiška ir nelabai ironiška. Tai tiesiog yra ir tam tikrais gyvenimo etapais tai vyksta.
Vėsu ne tik už lango, bet ir pas Adamą: prie tokios jaukios vėsumos aš nesu pratusi. Mėgstu ir leisti rytus balkonuose, ir naktimis slankioti gatvėmis, ir apskritai visaip kaip naktinėti, o, žinia, mūsų draugų kompanijai nebaisu ir žiemą iškylą lauke pasidaryti... Bet visa tai darau apsimuturiavusi kaip reikiant: su šaliku, pledu, šilta striuke, dvejomis pirštinėmis, kelnėmis, o po jomis-pėdkelnėmis... Žodžiu, niekaip nevengiu iš žmogaus formos ir elgesio patapti kažkokiu vėžliu: kaip ir kai kurie šio pasaulio žmonės/padarai (man vis dar kelia neaiškumų jų atpažinimas ir klasifikavimas), kurie užsidaro savo mažyčiuose moliuskų ar kokosų kiautuose ir lindi tenai, visą, savo manymu, laimę laikydami sau, ir nė patys nepajusdami, kaip kiekvienas iš jų išsprūstantis žodis žudo žmonėse viltį, tikėjimą, pasitikėjimą, elementarias šypsenos užuomazgas, kaip vaisių, tik ką užsimezgusį placentoje ir dar neišsivysčiusį pakankamai, kad galėtų sveikas ir gyvas pabėgti iš erdvės, kurioje dėl vienokių ar kitokių priežasčių nėra labai pageidaujamas. O baisiausia, kad tų priežąsčių žmonės kartkartėmis nežino ir patys! Jie irzlūs, jie pikti, jie vis ryškina kitų ydas, tačiau visa kita lieka už borto. Šeimos nario apkabinimas lieka už borto. Šypsena lieka už borto. Didžiulė miesto siena perskyrusi žmonių dalijimąsi laime, šiluma, džiaugsmu, dienos nuotykiais ir pasakojimais.
Jų kokoso kiauto tvirtumas tampa jiems reikšmingesnis, rimtesnis rūpestis nei jų santykiai su žmogumi, kuris visada greta jų, kuris galbūt juos myli, bet, net jei stengiasi, tiesiog neberanda kaip to parodyti. Ak, aš matau tiek tokių pavyzdžių! Ir visi jie truputį skaudūs. Ir tomis akimirkomis džiaugiuosi, kad nenustoju vilties bendrauti su absoliučia dauguma žmonių, kuriems visa turi būti taip, kaip yra parašyta, ir nė žingsneliu kitaip, ir kompromisai – tai ne santykių taisymas, tai – nusižeminimas! Tokiomis akimirkomis džiaugiuosi, kad į savo kiautą įlendu dažniausiai tada, kai man fiziškai šalta, ir fiziškai į jį ir įlendu. Fizinis skausmas juk dvasiniam irgi nelygus.
Sėdėdama ant nuogos medinės kėdės beveik drebu, rankose baigiu perspausti arbatos puodelį (prisipažinsiu, vis dar nesu tikra, kaip, pagal medžiagą, pavadinti puodelį, kuris ne porcelianinis. Keramikiniu?), žvalgausi, retkarčiais atitraukinėdama ir taip beveik permatomas kambario užuolaidas, ir pajuntu, kad pamažu viskas grįžta į vietas. Nors tos vietos – visiškai naujos. Ir nė ką ne prastesnės nei prieš tai ar dar prieš tai buvusios.
Mano pirštai šalti šaltutėliai, jei tokį delną priglausčiau prie Adamo kaklo – turbūt nudėtų mane. Tačiau jis tik prislenka iš už nugaros ir rankomis draugiškai ir jaukiai apveja pečius.
-Ką nori nuveikti princesė? – klausia tokiu fantastiškai tobulos intonacijos garsu. Nei per garsiai, nei pakuždomis. Leidžia pamažu ateiti nakčiai.
Mudu žaidžiame loginius žaidimus, netgi prisiryžtame sulošti rimtą šachmatų partiją, kurią aš, o dievai, žinoma, pralošiu, tuomet išvarginti nakties (nes žmonių kūnai paprastai naktį įpratę miegoti) jau beveik paryčiais griūname į lovas ir miegame taip, kad artimiausių poros valandų bėgyje, regis, pažadintų tik trečias pasaulinis.
ir visgi, kažkokiu būdu aš pabundu, ir pabundu anksčiau už Adamą. Prisiverčiu atsikelti iš lovos, padaryti arbatos, pasvarstyti, ko Adamas norėtų pusryčiams, nužvelgti pamažu katės pėdutėmis atitipenantį rytą.
Ir tada mane supanti blyškiausia iš blyškiausių ryto šviesų toli, už didingais medžiais apsėto kalno, pasilenkė prie mano ausies ir tyliau negu tyliai, veik negirdimai ausims, bet girdimai mano krūtinei ištarė: rūkas matomas rytą. Juk naktį tamsu, naktį išties tamsu, jei gerai nesidairai ir nesi vairuotojas, išties neverta ieškoti rūko. Tačiau paryčiais, kai saulė jau užkopia kopetėlėmis iš savo dviaukštės vaikiškos lovos, Tu gali pamatyti rūką. Jis būna tirštas, ir, taip, jame klaidu, bet tai dėl ryto išvis gali pamatyti rūką. Ir rytas reiškia, kad ateina diena, su savo sočiais pietumis ir nuostabiausiu gyvenimu, kokį gali padovanoti kiekvienai būtybei, kiekvienai – tik jos pačios gyvenimą.
Viešėdama pas Adamą aš pamažu paleidau tai, kas buvo įsikirtę ar užstrigę manyje, ir leidausi po truputį gydoma romantiškai nostalgiškos nakties. Ir tai, ką aš supratau, ką kartkartėmis gyvenime suprantu vis iš naujo ir vis kitaip, privertė mane pabusti. Juk mano gyvenimas – nuostabus! Tie žmonės, ta šeima, tos naktys ir tie rytai, visi tie įvykiai, Prancūzijos ir nePrancūzijos, namų ir kiemų, miškų ir laukų, tekančios upės garsas. Ak, kaip nuostabu yra klausyti upės vidury nakties! Jos nereikia matyti, tada duodi širdžiai vietą vietoj savo akių. Tu klausai. Tu neperši jai savo nuomonių, nesakai, kad ji graži arba ji negraži (o juk tai nieko nekeičia upėje!), kokia ji bebūtų, ji vis tiek teka, ir ji vis tiek nuostabi kiekvienu akmenėliu, kurį nugludino, kiekviena šiukšle ir laiveliu, šakele, kurią plukdo paviršiuje, kiekvienu kriokliu, delta ir užtvanka. Kaip ir žmogus. Tu neprivalai būti gražus, neprivalai būti pavyzdingas, viskas, ką Tu privalai – tai nugyventi nuostabų gyvenimą. Ir tai nepriklauso nuo to, kas pasitaiko Tavo gyvenime. Nuostabus gyvenimas nėra materialiai ir moraliai pripildytas žmogaus gyvenimas. Kiekvienas gyvenimas – tai to žmogaus nuotykis ir jis per jį eina. Ar Tavo gyvenimas yra nuostabus, tai priklausys nuo Tavo paties jausmo ir valios, kad ir kas jame benutiktų. Jei gali rinktis – rinkis, jei negali-pakęsk, priimk, susitaikyk, ir tekėk, tekėk toliau! Juk toks nuostabus Tavo gyvenimo garsas...
O tada lapai kantriai
pražiemojusiems medžiams suteikia gyvastį savo šildančiu apdaru.Taip, taip ir yra. Pirmiausia Tau duodama gyvybė, ir, negana to, Tau duodamas laikas su tuo apsiprasti. Negali gyventi, jei nesusitaikai su faktu, kad gyveni. Ir, kaip sako, gyveni ir mokaisi. Taigi, aš mokausi. Ir stengiuosi nepraleisti jokios progos mokytis, nors kartais nuo šito mokymosi koktu. Atrodo, kad kartais sustingstu, pasiekiu tokią vietą, iš kurios lyg ir nevalia pajudėti: netraukia nei pirmyn, nei atgal, o ir kelių į abi puses pro rytinį rūką nematyt, tik tas mažas apskritimas, ant kurio stovi nedrąsiai ir gal net ne savo noru pastatytos kojos, šiltu metų laiku apautos inkariukais.
Jau kurį laiką galiu prisiekti, kad viskas vyksta ir keičiasi, tačiau... nieko nevyksta. Visai kaip su F.Kafkos novelėmis, kartą mokytoja sakė: „perskaitai, viską supranti, bet... nieko nesupranti“. Ir tai, pasirodo, nelabai absurdiška ir nelabai ironiška. Tai tiesiog yra ir tam tikrais gyvenimo etapais tai vyksta.
Vėsu ne tik už lango, bet ir pas Adamą: prie tokios jaukios vėsumos aš nesu pratusi. Mėgstu ir leisti rytus balkonuose, ir naktimis slankioti gatvėmis, ir apskritai visaip kaip naktinėti, o, žinia, mūsų draugų kompanijai nebaisu ir žiemą iškylą lauke pasidaryti... Bet visa tai darau apsimuturiavusi kaip reikiant: su šaliku, pledu, šilta striuke, dvejomis pirštinėmis, kelnėmis, o po jomis-pėdkelnėmis... Žodžiu, niekaip nevengiu iš žmogaus formos ir elgesio patapti kažkokiu vėžliu: kaip ir kai kurie šio pasaulio žmonės/padarai (man vis dar kelia neaiškumų jų atpažinimas ir klasifikavimas), kurie užsidaro savo mažyčiuose moliuskų ar kokosų kiautuose ir lindi tenai, visą, savo manymu, laimę laikydami sau, ir nė patys nepajusdami, kaip kiekvienas iš jų išsprūstantis žodis žudo žmonėse viltį, tikėjimą, pasitikėjimą, elementarias šypsenos užuomazgas, kaip vaisių, tik ką užsimezgusį placentoje ir dar neišsivysčiusį pakankamai, kad galėtų sveikas ir gyvas pabėgti iš erdvės, kurioje dėl vienokių ar kitokių priežasčių nėra labai pageidaujamas. O baisiausia, kad tų priežąsčių žmonės kartkartėmis nežino ir patys! Jie irzlūs, jie pikti, jie vis ryškina kitų ydas, tačiau visa kita lieka už borto. Šeimos nario apkabinimas lieka už borto. Šypsena lieka už borto. Didžiulė miesto siena perskyrusi žmonių dalijimąsi laime, šiluma, džiaugsmu, dienos nuotykiais ir pasakojimais.
Jų kokoso kiauto tvirtumas tampa jiems reikšmingesnis, rimtesnis rūpestis nei jų santykiai su žmogumi, kuris visada greta jų, kuris galbūt juos myli, bet, net jei stengiasi, tiesiog neberanda kaip to parodyti. Ak, aš matau tiek tokių pavyzdžių! Ir visi jie truputį skaudūs. Ir tomis akimirkomis džiaugiuosi, kad nenustoju vilties bendrauti su absoliučia dauguma žmonių, kuriems visa turi būti taip, kaip yra parašyta, ir nė žingsneliu kitaip, ir kompromisai – tai ne santykių taisymas, tai – nusižeminimas! Tokiomis akimirkomis džiaugiuosi, kad į savo kiautą įlendu dažniausiai tada, kai man fiziškai šalta, ir fiziškai į jį ir įlendu. Fizinis skausmas juk dvasiniam irgi nelygus.
Sėdėdama ant nuogos medinės kėdės beveik drebu, rankose baigiu perspausti arbatos puodelį (prisipažinsiu, vis dar nesu tikra, kaip, pagal medžiagą, pavadinti puodelį, kuris ne porcelianinis. Keramikiniu?), žvalgausi, retkarčiais atitraukinėdama ir taip beveik permatomas kambario užuolaidas, ir pajuntu, kad pamažu viskas grįžta į vietas. Nors tos vietos – visiškai naujos. Ir nė ką ne prastesnės nei prieš tai ar dar prieš tai buvusios.
Mano pirštai šalti šaltutėliai, jei tokį delną priglausčiau prie Adamo kaklo – turbūt nudėtų mane. Tačiau jis tik prislenka iš už nugaros ir rankomis draugiškai ir jaukiai apveja pečius.
-Ką nori nuveikti princesė? – klausia tokiu fantastiškai tobulos intonacijos garsu. Nei per garsiai, nei pakuždomis. Leidžia pamažu ateiti nakčiai.
Mudu žaidžiame loginius žaidimus, netgi prisiryžtame sulošti rimtą šachmatų partiją, kurią aš, o dievai, žinoma, pralošiu, tuomet išvarginti nakties (nes žmonių kūnai paprastai naktį įpratę miegoti) jau beveik paryčiais griūname į lovas ir miegame taip, kad artimiausių poros valandų bėgyje, regis, pažadintų tik trečias pasaulinis.
ir visgi, kažkokiu būdu aš pabundu, ir pabundu anksčiau už Adamą. Prisiverčiu atsikelti iš lovos, padaryti arbatos, pasvarstyti, ko Adamas norėtų pusryčiams, nužvelgti pamažu katės pėdutėmis atitipenantį rytą.
Ir tada mane supanti blyškiausia iš blyškiausių ryto šviesų toli, už didingais medžiais apsėto kalno, pasilenkė prie mano ausies ir tyliau negu tyliai, veik negirdimai ausims, bet girdimai mano krūtinei ištarė: rūkas matomas rytą. Juk naktį tamsu, naktį išties tamsu, jei gerai nesidairai ir nesi vairuotojas, išties neverta ieškoti rūko. Tačiau paryčiais, kai saulė jau užkopia kopetėlėmis iš savo dviaukštės vaikiškos lovos, Tu gali pamatyti rūką. Jis būna tirštas, ir, taip, jame klaidu, bet tai dėl ryto išvis gali pamatyti rūką. Ir rytas reiškia, kad ateina diena, su savo sočiais pietumis ir nuostabiausiu gyvenimu, kokį gali padovanoti kiekvienai būtybei, kiekvienai – tik jos pačios gyvenimą.
Viešėdama pas Adamą aš pamažu paleidau tai, kas buvo įsikirtę ar užstrigę manyje, ir leidausi po truputį gydoma romantiškai nostalgiškos nakties. Ir tai, ką aš supratau, ką kartkartėmis gyvenime suprantu vis iš naujo ir vis kitaip, privertė mane pabusti. Juk mano gyvenimas – nuostabus! Tie žmonės, ta šeima, tos naktys ir tie rytai, visi tie įvykiai, Prancūzijos ir nePrancūzijos, namų ir kiemų, miškų ir laukų, tekančios upės garsas. Ak, kaip nuostabu yra klausyti upės vidury nakties! Jos nereikia matyti, tada duodi širdžiai vietą vietoj savo akių. Tu klausai. Tu neperši jai savo nuomonių, nesakai, kad ji graži arba ji negraži (o juk tai nieko nekeičia upėje!), kokia ji bebūtų, ji vis tiek teka, ir ji vis tiek nuostabi kiekvienu akmenėliu, kurį nugludino, kiekviena šiukšle ir laiveliu, šakele, kurią plukdo paviršiuje, kiekvienu kriokliu, delta ir užtvanka. Kaip ir žmogus. Tu neprivalai būti gražus, neprivalai būti pavyzdingas, viskas, ką Tu privalai – tai nugyventi nuostabų gyvenimą. Ir tai nepriklauso nuo to, kas pasitaiko Tavo gyvenime. Nuostabus gyvenimas nėra materialiai ir moraliai pripildytas žmogaus gyvenimas. Kiekvienas gyvenimas – tai to žmogaus nuotykis ir jis per jį eina. Ar Tavo gyvenimas yra nuostabus, tai priklausys nuo Tavo paties jausmo ir valios, kad ir kas jame benutiktų. Jei gali rinktis – rinkis, jei negali-pakęsk, priimk, susitaikyk, ir tekėk, tekėk toliau! Juk toks nuostabus Tavo gyvenimo garsas...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą