7 dalis. Dievo himalajai

7 dalis. Dievo Himalajai

Grįžę į miesto šurmulį susitikome su keletu draugų - Viktoru, Ignu, Guoda, Kajumi…

Debesys buvo nulakuoti purpuriniu laku, ne pats dangus, o debesys!

Saulė žaidė slėpynių už jų, bet pusė jos ten vis tiek niekaip netilpo. Tie debesys… Jie atrodė kaip kalnai paveikslėliuose.

- Dievo Himalajai, - sukuždėjau į ausį savo geriausiam draugui.

- Aha, - davė pritarimo ženklą taip, kad girdėjo ir kiti. Adamui patikdavo mestelti tokių užuominų: ką gi draugai galėjo suprasti iš to “aha”?

- Turit planų vasarai? - išgirdau pakimusį Kajaus balsą. Kajus visada būdavo pakimęs, nors beveik niekada nerūkė. Juodi jo plaukai siekė pečius ir visada galėjai matyti juos plevėsuojančius vėjyje - palaidus.

Jis buvo it varnas beprotiškai skvarbiu žvilgsniu. Dažniausiai rengdavosi tamsiai, bet niekada nenešiodavo grandinių, o ir klausė net klasikos.

- A… - pažvelgiau į Adamą ir jam gūžtelėjus pečiais pratęsiau, - ne.

- Ar mes tuoj išgirsim pasiūlymą? - šyptelėjo Adamas ir gurkštelėjo iš mano namų moliniame puodelyje atsineštos arbatos - mes sėdėjome parkelyje už daugiabučio, kuriame gyvenu.

Adamas ir aš buvome molinių puodelių sektos pradininkai - galiausiai ėmėme juos neštis ir į lauką, nes net vidury karštos vasaros būdavo neapsakomai gera gerti arbatą: aš ją mylėjau, o kiti spoksodavo ir pavydėdavo, kol galiausiai išnešdavom ir draugams, jei jie tuo metu negerdavo ko nors stipresnio.

- Norim pakeliaut, - ramiai, tyliai išrėžė Ignas.

- Keliese? - paklausiau. Tai ėmė atrodyti it kažkokios derybos, kad ir draugiškos, keista, kad ekspromtu negalėjau pasakyti “keliaujam”. Atrodė, net tokioms paaugliškoms kelionėms yra daugiau taisyklių, negu viena vienintelė - būti kartu.

- Aš, Guoda… - prasitarė, - Kajus dar nežino, ar galės.

Šyptelėjau ir atsisukau į Adamą. Mūsų žvilgsniai, nukreipti vieno į kitą, tarsi tapo vienu ir mūsų mintys buvo viena mintis - ”Gerai”. Štai kokia ji buvo.

- Kada? - šiuos “teisinius” reikalus apsiėmė tvarkyti Adamas.

- Už dviejų savaičių, į Prancūziją.

Vėjas nuplėšė žalią, sveiką liepos lapą ir pametė po kojom, tuo pačiu sujudindamas geltonas mano batų juosteles, kuriomis juos užsirišdavau.

Žolė buvo puikus kontrastas tiems raišteliams, kurie man visada žibėdavo it akvareliniai dažai. Ryškios spalvos visada buvo mano paveikslas. Žalia, geltona, oranžinė, ryški mėlyna… Rojaus spalvos. Džiaugsmingo rojaus, ne pustuščio.

Vakaras buvo įpusėjęs savo darbą ir jau kone derėjosi su naktimi dėl perimamo posto -perdavinėjo jai savo nurodymus, palikdamas rusvą žarą rojaus grindyse.

- Gal pasivaikštom? - pasiūlė Guoda. Jos plaukai, vakaro jau gerokai suvelti, plazdėjo vėjyje kaip nendrės vandenyje, kaip baleto šokėjų grakštūs pėdų judesiai. Guodos plaukai buvo gana šviesūs ir turėjo natūralų raudoną atspalvį, kuris visus stebino. Stebino ir mane. Tik Adamas buvo toks, kurio grožio paminklai nestebina, jis tiesiog jais grožėjosi. Atrodė, kad jam buvo suprantama viskas, kas nebuvo kitiems.

Atsistojau ir, įsimetusi puodelį į krepšį, pakabintą ant peties, patraukiau kartu su Guoda. Mūsų pasekėjai buvo Viktoras, kurio plaukuose klusniai gulėjo mėlynai dažyta sruoga - ji atrodė įstabiai - , Ignas, kurio pakimęs balsas šią naktį, it dėl mėnulio, buvo prisuktas patylėti ir pasakyti tik tai, kas būtina, ir kurio megztukas pilkai švietė naktyje, ir Kajus, su savo vaikiška šypsena ir skvarbiu žvilgsniu. Jis tyrinėjo aplinką, dažnai taip darydavo, jo akys šypsojosi. Visada.

Adamas prisivijo mane su Guoda:

- Tai trauksim į Prancūziją?

Linktelėjau galva. Ta mintis vertė mane šypsotis, nenustygau, dar dvi savaitės. Tik nežinojau, ką reikės pasakyti mamai, ji manęs tikrai neišleis.

Veikiausiai reiks prašyti pagalbos močiutės, kuri visada mane suprasdavo.

Guoda stipriau įsisiautė į rudą, permatomą savo skraistę. Savo mažas akutes kėlė į dangų ir vis žavėjosi mėnesiena.

Tą vakarą mes visi šypsojomės. Be išimčių, bet kiekvienas savaip. Kajus, savo skvarbiu žvilgsniu ir vos vos užlenkęs lūpų kampučius, ir nors, rodės, kad jis beveik nesišypsojo, taip nebuvo. Tą šypseną buvo galima užuost. Ignas šypsojosi savo tylumu. Tai buvo viena keisčiausių laimės formų, bet jautėme, kad ir jis jau kurpia planus, kuriuos it kokiam laiške išsiųs į Prancūziją, įdėjęs į laišką visą save. Viktoras švytėjo it apibertas kibiru fosforo. Apie jį nebuvo galima pasakyti nieko daugiau. Viktoras buvo paslaptis. Adamas, paėmęs mano ranką... Mes šypsojomės rankomis, mintimis apie Prancūziją, vaizdais, kurių dar nebuvo, bet matėme juos savo akyse.

Guodą neišvengiamai pakerėjo mėnesiena, tuo pat metu visame pasaulyje pritraukusi ne vieną žvilgsnį. Argi ne žavu, kad daiktas, kuris taip toli, kad jį gali matyti viso pasaulio žmonės, yra visiškai šalia? Atrodo, ištiesi ranką…