2 dalis. Adamo
džemperis
Tą vakarą namo grįžome sėkmingai,
tiesą sakant, buvo jau naktis, apie vidurnaktį. Ak, tas jaunatviškas įpratimas
naktį vadinti vakaru, nes atrodo, kad naktis tai tada, kai miegi.
Buvo šalta, tad Adamas savo
džemperį užmetė man ant pečių ir nuolankiai atlydėjęs iki namų atsisveikino.
- Adamai… Nori, padovanosiu Tau
pilką, mielą ir šiltą džemperį? - nusijuokiau. Po tų ašarų Adamas kardinaliai
pakeitė mano nuotaiką į gerąją pusę.
Jis atsisuko, pakėlė akis į
juodut juodutėlį dangų su tais žybsinčiais šviesuliukais, iš kurių, galų gale,
kiekvienas vis tiek kažkada išsirinkdavome vieną sau ir sakydavome, kad jis mūsų.
Po to pritūpė it piršdamasis ir pasakė:
- Būtų neblogai. Nors kelias ir
netolimas, - ramiai, aristokratiškai pasiūlė jį pasilikti sau. Veikiausiai iki
rytojaus…
- Ne, pasiimk, po to man bus
gėda.
- Kodėl Tu niekada nenurausti? -
ėmė krizenti.
- Nes visada grąžinu džemperius
anksčiau negu man dėl to būna gėda?
Abu ėmėme juoktis ir visas kiemas
prisipildė tylaus, baikštaus, bet šilto kikenimo.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą