20 dalis. Prie slenksčio

20 dalis. Prie slenksčio.

Šįvakar ir vėl mačiau kakavinį dangų. Gal nuo žibintų pakelėse jis toks, bet nepaprastai žavingas. Norisi atsiseikėti sau kiek į puodelį ir išgerti. Ta proga pavaikščiojusios su Guoda užsukom į mano namus ir išties pasidarėm kakavos. Blankios mėnesienos kone nesimatė - tai nelaimė mano bičiulei, mėnulio fanatikei. O man ir be mėnulio gerai, nes aš žinau, kad esu. Kad yra Adamas, Kajus, Guoda, Ignas, Viktoras…

Ir būtent su ta mėnulio fanatike praleidome visą vakarą, žvelgdamos, kaip už lango klastingai darganom apsitraukia dangus ir tą niūraus praeivio siluetą dar retkarčiais šiaurys nugena. Pažiūrėjome filmą, po to ėmėmės muzikos, kuri pripildė visus namus. Šypsojomės kaip horizontalūs pusmėnuliai, o akys žybsėjo. 

Kai pagalvoji, Guodos didžiausia nakties aistra – mėnulis - galėjo bet kada imti ir išnykti. Juk kantrybės taurė ir jam kažkada gali persipildyti, jau šitiek metų sukasi aplinkui mus. O jei taip ims ir atitrūks… Ir naktis pasidarys baisi. Guodai išėjus, likau namuose viena. Suploviau puodelius…

Langas buvo mano draugas visą tą laiką, mat, vėlėliau ėmė lynoti, ir praeivių buvo vis mažiau. Prasivėriau langą, norėdama pajust šiltą mėnulio meilę lietuje. Neslėpsiu, kad tąkart aš gerokai sužvarbau, ir po to gerą savaitę kosėjau, bet buvo verta. Jūs tik pažvelkit: kaip jis myli! Šitiek amžių sekdamas iš paskos ir niekaip nepaleisdamas, su tokia kantrybe, pasiaukojimu. Turbūt žmonija jam kažkuo nusipelnė tokios pagarbos. Ar ne skambiais eilėraščiais apie mėnesienas?

Gaivuma plūstelėjo į veidą. Šiąnakt buvau žmogus. 

Ėmiau pastebėti, kad didžiąją dalį laiko po sutemų pro langą tikėjaus pamatyti grįžtančią mamą, tad trumpam atlipau nuo lango ir paruošiau jai vakarienę. Kad ir kada grįžtų. Dar kiek atsivėriau muzikai, po to liko kartotis temas iš vadovėlių… Būdama už poilsį lovoje jo kerams atsidaviau ir šįsyk: mokiausi gulėdama lovoje. Pabudau pusę keturių… Mamos dar nebuvo. Atsistojau prie lango ir žiūrėjau į pliaupiančią liūtį asfaltuotuose keliuose. Į upes. Nuplaukit mano sielą? Visų sielas, nuplaukit!

Gal tam Dievas iš dangaus ir siunčia šitai. Kaži, ar daug žmonių pabunda pusę keturių, ir stebeilija į langus, lygiai kaip aš? Ar daug žmonių, kurių netrikdo tiksinčios rodyklės? Aš norėčiau, kad jų nebūtų.

Ar daug vaikų šią akimirką tebelaukia iš darbo grįžtančių mamų, norėdami pasitikt su skėčiu, kad jų mamytės nesulytų? O dar kiek jų stovi prie lango vaikų namuose… Kiek suaugusių šią akimirką prisimena, kaip buvo auginami… Kai mamų vis būdavo per mažai, ar per daug, kai tėtis parnešdavo, ar neparnešdavo ledų… Pati augau be tėčio, man tai netrukdė tikėti, kad viso pasaulio tėčiai turi teisę būti laimingi.

Mama  ir vėl negrįžo, aušra jau gviešės viso miesto pastatus, kai nuėjau į vonią. Rytas, visgi, buvo neišvengiamas, net jei nebūtų prašvitę. Dėl tų laikrodukų. Tik tak, tik tak, tik…

Tik vienas tėtis, kažkur besibastantis buvo mano tėtis, ir mano vienintelė mama šiąnakt negrįžo namo. Prie maisto keptuvėje  užmigusiom ir nusiminusiom raidėm pageltusiame popieriuje surezgiau palinkėjimą, kad valgyti būtų smagu. Vis tiek kada nors grįš.

Tada užsimečiau ant pečių kuprinę ir nurūkau paskui aušrą. Dar gal kampelį tamsos… Už lango mamos palaukčiau.

Aš, vienintelė vienos mamos dukra, kuri vakar iškepė omletą ir naktį pradunksojo prie lango, išėjau gainiotis žarų širdies kertelėse.

Skanaus maisto, mama!