4 dalis. Neužmirštuolių rojus.

4 dalis. Neužmirštuolių rojus

Nežinojau, bet tąkart Adamas buvo įsidėjęs užkandžių visai dienai, tad man teko pranešti mamai, kad grįšiu vakare - jis nieku gyvu nebūtų manęs paleidęs anksčiau, jeigu jau taip suplanavo - nebent tvanas.

Rytas žadėjo gerą orą ir dangus buvo be debesėlio, giedras it kūdikio sąžinė. Mums už nugaros nuo vėjo kvatojo miškai, bet šalta nebuvo: saulė, kartu su vėju, buvo savotiškas, puikiai derantis oro kontrastas.

- Adamai, čia nuostabu, - po kurio laiko prasitariau, - ar dažnai čia būni?

Atrodo, ta tyla, kuri mus dažnai sekdavo ir tarpe mūsų medituodavo, šalia buvo ir šįsyk. Adamas, jis visai kaip Mažasis Princas…

Kurį laiką ausyse spengusi tyla nurimo, prabilus jam:

- Ne. Antrą kartą, - svajingai, žvilgsniu svaidydamas minkštučius it iš cukraus vatos debesėlius danguje - iš vienos vietos į kitą, it jie nuo to iš tikrųjų judėtų, - man labai gaila, - pridūrė jau ramesniu, nublukusiu balsu.

Persiverčiau toje gėlių pievoje ant šono ir ranka parėmusi smakrą įsistebeilijau į jį:

- Ko?

- Kad kai pirmąsyk radau šitą vietą, čia nebuvo Tavęs, - tyliai sukuždėjo, po to pašoko it įgeltas elektros ir nuskynęs neužmirštuolę keliais prisislinko arčiau manęs:

- Tu pažiūrėk! - vėl šoktelėjo skeryčiodamasis savo švelniomis, bet vyriškomis rankomis.

- Emile, čia rojus! Čia mūsų rojus! - šekspyriškai sušuko. Po to katiniškai, vikriai atsistojęs ėmė suktis aplink save, rankas it lėktuvas ar paukštis išskėtęs į šonus.

- Čia MŪSŲ rojus! - rėkė jis, negalėdamas atsidžiaugti. Adamas buvo kažkas nepaprasto.

Jis visada padarydavo kažką beprotiško, bet kai matydavau tai darant būtent jį, užsikrėsdavau ir pati. Tai nebebūdavo beprotiška, tai būdavo tiesiog mūsų.

Priklaupęs paėmė mane už rankos ir pakėlė.

- Eikš.

Ėmė bėgti aukštai keldamas kojas per milžiniškas smilgas. Jo ranka, tvirtai sukibusi su manąja, tempė mane kartu, ir mudu, palikę visus savo daiktus, ėmėme bėgti.

Akimirkomis net atrodė, kad mes - tai nebe mes.

Kad žinau tik jo ir savo vardą, ir mūsų pavardės nebe tokios, kokios buvo, mes jų išvis neturime, esame tik Emilė ir Adamas.

Rodės, dar kiek ir nugaroj išdygs sparnai. Auksinė saulė akimirkai virto bronzine, debesys - cukraus vata, o mes su Adamu virtome…

- Angelais, - iš kažin kur belėkdama išgirdau balsą. Tai buvo Adamas.

Tą akimirką nebuvo svarbu, iš kur jis žino, ką galvoju, kartais atrodė, kad visada žinojo ir tik todėl mane taip nepriekaištingai suprato.

Kai pavargę sustojome, jau buvome nusigavę gana toli. Rudi Adamo plaukai, vėjo išdraikyti į visas puses, atrodė nepaprastai žavingai. Jis krito į smilgas ir neužmirštuoles it negyvas, o aš sėdau šalia.

Ausyse girdėjau keistą tiksėjimą ar dunksėjimą, sunku buvo tai atskirti, be to, jis nebuvo garsus. Pridėjau delną prie Adamo krūtinės kairiosios pusės… Tai buvo jo širdis! Nors negalėjai jos išgirsti net priglaudęs ausį prie pat krūtinės, tik justi. Tąkart aš ją girdėjau…

- Tu gyvas, - tyliai tyliai sušnabždėjau. Ko gero tik sau. Bet jis išgirdo:

- Aha. Ir Tu gyva, - neatmerkė savo žalsvų akių net tada, - man taip gera.

Tas rankų plazdesys dar buvo mano galvoje, paukščio skrydis ant žemės, aš girdėjau laisvę.

- Adamai, ar girdi?

Atsigulusi ant jo krūtinės, savo nugara į žemę, užsimerkiau. Buvo neapsakomai gera, mūsų pavargusios širdys plakė kone vienu ritmu.

- Šviežu.

- Ką?

- Juk mes nebesurakinti, tiesa? - mįslingai paklausė.

Tylėjau.

- Aš užuodžiu, - pridėjo.