13 dalis. Paskutinė stotelė

13 dalis. Paskutinė stotelė

Vakar nieko įdomaus neįvyko,stūmėme dieną tik tam, kad ateitų rytojus. Štai jis atėjo, ir mes stovime jame.

 Šiandien pradedame savo kelionę. Jau susikroviau daiktus, girdžiu, kaip mama šaukia: „Emile,ateik pusryčiauti !”. Po pusryčių užsidedu kurpinę ant pečių, ir atsisveikinusi su mama, kuri mano, kad važiuoju pas močiutę, išeinu.

Dangus buvo mėlynas kaip vaiko svajonė, ir kartais atrodė, kad mes esame laimingiausi iš visų, kas šiandieną joje stovi. Buvome susikaupę, netgi šypsojomės nedaug, bet buvome be galo laimingi. Stovėjome vienas šalia kito autobuse į miesto pakraštį ir grupavomės po du, kas su kuo autostopu keliaus į Vilnių - nutarėme pro jį prasukti. Iš ten - į Lenkiją.O, mano Prancūzija, aš atvažiuoju.

 Paskutinė stotelė. “Pabaiga yra kažkieno kito pradžia“ - toptelėjo man.

- Argi ne žavu, kad su šiuo ženklu baigiasi visa mūsų vasara iki tol ir prasideda nauja atkarpa?, - pasiteiravo Adamas, rodydamas į autobuso stotelės ženklą, kai mes išlipome.

Rodos, jis ir vėl įkibo į mano mintis, jei nepažinočiau Adamo, nustebčiau. O gal mes tiesiog panašiai galvojame? Visą laiką, kiek esu pažįstama su Adamu, tebebandau šitai išsiaiškinti, bet kuo toliau, tuo panašiau mudu galvojame, ir tas prašviesėjimas, kai turėčiau suvokti, kodėl taip yra, vis tolsta, tolsta… Ir blanksta.

Išlipę iš autobusų išsiskirstėmė kelyje po du: aš su Adamu, Guoda su Kajumi ir Ignas su Viktoru. Pastariesiems autostopu nukeliaut iki Vilniaus turėtų būti sudėtingiausia. Imame stabdyti mašinas, mane su Adamu paima pirmus, tad kitų likimo liekame nepamatę. Susitiksime Vilniuje. Taip jau nutinka kad vairuotojas lekia tiesiai į Vilnių - sekmės reikalas.

Dvi su puse valandos ilgo kelio, kurį su Adamu mašinoje praleidžiam svajodami apie tai, kaip kirsim Lietuvos ribas. Nusigavę į Vilnių gauname žinių iš draugų, kelių valandų bėgy visi susitiksim Pilies gatvėje, šalia Fantasmagorijos parduotuvės. Šiandien Lietuvos ribų veikiausiai nekirsim, draugams atkeliavus į Vilnių pasitariame ir nusprendžiame, kad A5, kuriuo kirsim sieną, iki Marijampolės keliauti šiandieną jau nebeverta - beveik pusiaudienis.

Dangus kaitinasi saulėje, besivartydamas nuo vieno šono ant kito, tad retsykiais užplaukia debesys. Trumpam. Vėsuma nublizgina mūsų veidus ir vaikščiodami Vilniuje pajuntam smulkius lašelius išdykusio lietaus, tekančio mūsų įtemptais, besišypsančiais skruostais.

Kurį laiką dulksna gąsdina praeivius ir mes liekame kone vieninteliai neišsitraukę skėčių, ir besigėrintys vasaros lietum.

- Kaži, ar prancūziškas kitoks? - teiraujuos Guodos.

- Gal…

- Bus saldesnis, kai mes ten nusigausim, priduria Kajus.

Stoja susimąstymo tyla, ir imame svarstyti, kaip eilinį kartą užginčyti Kajaus frazę.

- Visur jis toks pat, visur nuo jo bėga… - tyliai, ne dėl tos garbės, veikiausiai pats sau užsimena Adamas…

Tada švelniai paima mano ranką ir patraukiame toliau.

Užsukame į parduotuvę ir nusiperkame šio bei to užvalgyti - Guodai lengviausia, ji vegetarė, tad nenorint mėsos, sotus maistas kainuoja gerokai pigiau.

Sugalvojame, kad reikia prisidurt pinigų, tad atsisėdame ant suolelio senamiestyje ir išsitraukiam Kajaus gitarą, su kuria vaikinai pakaitom groja. Kajus veikiausiai moka daugiausiai, kiti po keletą dainų. Visi kartu jas dainuojame, nors vokale man su Guoda šiuo atveju suteikiama pirmenybė. Betraukiant dainuojamosios poezijos dainą į gitaros dėklą dosnūs praeiviai šiandien pirmieji mums įmeta kelis litus.