21 dalis. Dievas mato

21 dalis. Dievas mato.

Po pamokų likusią dieną praleidome kartu, kaip kadaise. Visi šeši. Tas šešetukas, kur rankom sukibę šturmavom visą pasaulį jau vien savo mintimis, o praėjusią vasarą - ir Prancūziją. Tiesa, jau ne svajose, o savo kailiu patirdami. Nepakartojama patirtis.

Muzikavome. Ant žolės, kurią ruduo jau daigojo, po vieną stiebą, versdamas kitus kentėti, matant žūvančius. Vakaro simfonija jau beldėsi į langus, o mes dar kariavom lauke, su naktimi. Gana sėkmingai, ir emocijų pliūpsniai vis pabirdavo iš kiekvieno iš mūsų veidų. Temo, o mums buvo šviesu. Gal net per daug.

Bendrą vakarą užbaigėme daina, kurią užtraukėme kelionės į Paryžių metu - tai buvo „Coldplay“ daina “Green eyes”. Po jos palaimingasis šešetukas ėmė skirstytis. Likome mes su Adamu ir, susikibę rankomis, pratęsėme vakarą. Palydėjome saulę į patalus tylos, užsimerkėme, ir ėjom, kur kojos vedė. O gal širdis…

Kartas nuo karto klupinėjome šaligatviuos ir ant žolės - pievose - bet didesnių išgąsčio potvynių širdy nepasitaikė. Tą akimirką, atrodė, pasaulis vėl prašė ateiti ir atsisėsti ant jo krašto. Tik jau mums abiems, su Adamu. Vieną akimirką nakties pataluos man pasirodė, kad už Adamo kažkas sušvytėjo, bet ta akimirka taip ir liko praeities rėmuose, o mes gyvenome toliau.

- Tu nakties paukštis, - sukuždėjau.

Adamas atsisuko ir šyptelėjo:

- Dievas mato.

Tada, užsižiopsoję mudu abu kritome į šaltą žolę, ir aš tyliai prunkštelėjau.

- Bet skraidyti dar nemoki, - švelniai pridūriau.

Laikas tiksėjo man į smegenis, ir tamsa kuriam laikui savo nebylumu užgulė ausis. Mudu tylėjom, it prisisėmę saulės, iš delnų į burną pasidėję. Mes buvom laimingi, nors šypsenos veiduose ir nespindėjo. Kita vertus, šypsotis lauke, tamsos platybėse buvo pats tikriausias būdas šypsotis nuoširdžiai, nes to nemato niekas kitas - Tu šypsaisi sau. Ir šypsaisi, šypsaisi, šypsaisi… Nors ir iki ryto. Nors ir iki gyvenimo galo. Gyvenimas niekada nesibaigia.

Kai mano rankos ant žemės galutinai sušalo, pasiūliau Adamui keltis, kad ir kaip to nenorėjau pati. Be to, kad ir kaip kasdienėj rutinoj buvau išsiilgusi jo - kaip dykumoje vandens - tai nekeitė fakto, kad rytoj mudu kelsimės. Kelsimės anksti, kiekvienas savo namuose,  jei spėsim, dar papusryčiausim, ir dumsim į mokyklą. Gal kartu, gal atskirai, vienas Dievas težino. Kartais jis pasistengia, kad į mokyklą išsiruoštume visiškai vienu metu…

Tai nekeitė fakto, kad ryte stebėsim Aušrinės žarą, taip ir sukurdami, ir panakindami rutiną: panaikinsim tą, paprastą, bjaurią ir šlykščią, pagrįstą žmonių skubėjimu ir aklumu, ir darymu tik to, kas yra būtina ir jiems reikalinga dėl kažkokių rutiniškų priežasčių. Kita vertus, tiesiog vykdysim dalį savos rutinos: mes juk ne pirmą kartą pažvelgsim pro langą iš ryto, besikeldami ir kai budinsimės. Ir būsim laimingi prisiminę praėjusį vakarą, ar tai,  kaip vakar ryte keldamasi Aušrinė atrodė. Jei raudona - naktį saulelė verkė…