I dalis. Prologas

I dalis. Prologas

- Makabriškai už lango šviečianti saulė atstūmė mano šypseną, - kartą prasitarė jis man. Aš buvau ne vienos jo paslapties sergėtoja, ir jo paslaptis išduodavau tik pačiai sau, visada permąstydama, kodėl jos tokios, - žinai, tąsyk ji nusisuko, - nusuko akis ir pats.

Padėjau savo ranką ant jo ir mums, sėdint vienam prieš kitą, pasidarė kiek šilčiau ant betoninės gatvės. Čia niekada niekas nevažiuodavo.

- Manai čia saugu? -, pati žinojau, kad saugu, bet kartais, kai kažko trokštame, mes juk apgaudinėjame save. Tai viena sunkiausių aferos formų.

- Nežinau, - apdairiai šyptelėjo, nutaisęs katiniškas akis, - man čia patinka, - pridūrė.

Viduryje medituodama atsisėdo tyla, pamažu imdama spengti ausyse. Tolėliau girdėjosi, kaip tą purviną vakarą vėjas judino ežero vandenį ratilais, tokiais beprasmiais, kokia kartais ir aš jausdavausi.

- Girdi? - Išsišiepiau. Jis prisislinko arčiau ir ėmė klausytis it ausis pakėlęs šuo. Tai truko gal minutę, po to šyptelėjo ir pats:

- Tave.

- O aš užuodžiu.

Tylos koja, prispausta Adamo, tyliai aiktelėjo ir pasitraukė iš savo pozicijos. Nebūtina girdėti tą patį, kad sutartum.

Laikas vėlavo į pasimatymą su naktimi, ir netrukus saldžiai beprotišką saulėlydį pakeitė nusikaltėliška tamsa. Keista, saulėlydis, kaip ir kiekvienas dalykas, galėjo visiškai skirtis pats nuo savęs: kartais, kai darydavai ką beatodairiškai pašėlusio, jis būdavo šelmiškas ir linksmas, jei sėdėdavai dviese ant gatvės, jis būdavo niūriai paslaptingas, bet duodavo puikų foną pokalbiams, ir visa ta nusitrynusi romantika - vakarienė žvakių šviesoje -, tada saulėlydžiai imdavo maišytis ir visiškai niekuo nebesiskirdavo vienas nuo kito.

Iš saulėlydžio padarė komerciją.

Užsimerkiau.

- Manai jis dar prisimena mane?

- Aha, - patikino, -  juk tai nebuvo bereikšmiška, tai jam turėjo kažkokią, - užsikirto su žodžiais it gyvatė, paspringdama savo nuodais, - prasmę...

- Meluoji, - skausmingai numykiau, - meluoji, meluoji -, it vėjo ganomi rugiai ėmė drebėti balsas…

Jis apkabino mane ir įtraukęs į savo glėbį ramino kaip begalėdamas, o aš vis kartojau, verkdama:

- Meluoji, meluoji, meluoji…

Švelniai glostė man plaukus ir žvelgė į temstantį horizontą. Tada pasuko mano galvą tenai:

- Žiūrėk. Ten - melas.Ar aš toks pat?

- Baik, prašau, baik…-, Jo metaforos visada vesdavo į ašaras, tai buvo kažkas, kas kiekvieną sykį mane pakeisdavo, tai buvo draugas, kokio negalėtų atstoti niekas…

- Nurimk. Tu esi viskas, ką turiu, - patikino.

Šyptelėjau ir patogiau įsitaisiau, Adamas man nubraukė vandens lašelį nuo skruosto.

Iš melo padarė komerciją.