10 dalis. "Ateik atsisėsti ant mano krašto"

10 dalis. Ateik atsisėsti ant mano krašto

Nakties molbertai buvo nykūs kaip niekad. Purvini, suliję… Purvina naktis. Tai kaip drobė, kurią randi vandenyse: matai, kad joje kažkada buvo paveikslas, bet jo nebėra. Ir lygiai taip pat žinai, kad dabar naktis. Tik iš to, kad yra kontūrai.

Atrodė kad sienose stūkso skylės, atrodė, kad viena iš jų įlindo į mane. Mėnulis nežiūrėjo. Jam nebuvo įdomu, nors jis buvo įdomus man. Neabipusis dėmesys… Kažkur toli naktinėjo pelėdos, negirdėjau, bet jaučiau. Dalį laiko praleidau spoksodama pro langą, buvo žavu žiūrėti, kaip viskas keičiasi - medžiai tai virpa, tai ne, paryčiais miškelyje prasižioja gėlės. Praeivių beveik nebuvo, kaip ir visada - juk tai naktis. Tik vienas kitas vienišos tamsos pakeleivis.

“Ateik atsisėsti ant mano krašto. Čia labai gražu”

Prasivėrusi langą galiausiai įsidrąsinau atsisėsti ant palangės. Vėjas kiek atgaivino sielą. Kone pats didžiausias gyvenimo klajoklis... Ir kur tik jo nėra! Niekada nemačiau jo žilos barzdos, tad apie vėją su kitais sutinku tik dėl vienos minties: jis turbūt niekada neserga.

Tai buvo dieviškas oras, po vakarykštės liūties pilnas smulkių smulkeliausių vandens lašelių. Jis šypsojosi ir aš šypsojausi jam. Laikas bėgo tai lėtai, tai greitai, visa, ką apie jį tą naktį galėjau pasakyti, buvo tai, kad jo neįmanoma kontroliuoti. Tiesa, kartais atrodydavo, kad laiko nėra. Tik tam tikri pokyčiai. Laikas buvo nustatomas pagal gamtą, ar tai gamta pagal laiką? Ar tai vienas ir tas pats.

Švintant prisileidau pilną vonią vandens ir įsitaisiau joje, stebėdama aušrą pro vonios langą. Gyvenant trečiame aukšte iš kitos pusės juk niekas nežiūri, o Tu matai! Ir tai ką gali matyti… Naktimis šliaužiančius praeivius, urzgiantį šunį, kurs atrodo it mirusio žmogaus vėlė, skalijanti savo balsu tam, kad pasiskųstų, sušuktų “grąžinkit man savus”.

Tai, kuo gali gerėtis žmonės buvo kiekvieną dieną. Tai buvo smulkmenos:  debesėliai danguje, lašelis lietaus... Nežinau, ar aušra buvo smulkmena: iš esmės viskas sukosi pagal ją, bet kita vertus… Jei tai ji sukosi dėl mūsų ir pagal mūsų norą, ji buvo smulkmena. Smulkmenos buvo pats DIDŽIAUSIAS pasaulio grožis. Smulkmenos didelės, kai jas myli. Tokios, kad gali apkabint.

Toje aušroje aš mačiau savo Prancūziją, miestą, į kurį manęs visai netraukė tas didelis geležinis stebuklas - tai buvo maža ir negraži smulkmena, kad ir didinga. Ir Hitleris buvo didingas, bet jis negražiai elgėsi. Ar ne teisybė? Jaučiau, kad ta kelionė sulopys mane iš naujo. Sulopys visus. Kad ir kokie mes buvome linksmi ar tvirti, visi turėjome skylių ir nuoskaudų. Juk žmonės tokie, jie kitaip negyventų. Skaudina vieni kitus, skaudina ir myli… O svarbiausia, kad myli.