Miegojome pas draugus Vilniuje,
kitą rytą kėlėmės beprotiškai anksti - penktą valandą, ir susitikę prie
katedros prisikvietėm Viktoro draugą, kurs draugiškai savo furgonėliu pavežė
mus iki užmiesčio - autostrados A5. Padėkojom, ir Viktorui su juo
atsisveikinus, mašina nuvažiavo atgal. Ten, iš kur atvažiavome mes.
Rytą dulksna vėl užkariavo tiek
mūsų plaučius, tiek ir drėkstančius plaukus. Kaip
ir kitus kartus išsiskirstėme po du ir vieni nuo kitų atitolome
šiokį tokį kelio gabalą, kad negadintume draugams vaizdo.
Vėl
azartiškai iškėlėme į kelią nykščius ir juokėmės iš kiekvienos mašinos, iš
kurios sklisdavo automobilio signalas, arba vairuotojai kaip kitaip rodydavo
prielankumą.
Dar
tik kelio pradžia.
Laimė,
kad saulė baisiai nekaitino, lietus buvo mūsų išsigelbėjimas, o tai, kad
smulkus, teikė vilčių, kad ne baisiai sušlapusius, vairuotojai mus paims. Kaip
matėme tolyje, šįkart pirmus paėmė Guodą su Kajumi. Džiaugiuosi, kad jie
keliauja dviese, man rodos, tarp jų kažkas rezgasi.
-
Prisėsk, aš pastabdysiu už Tave, - švelniai pasiūlė mano džentelmenas. Ne
žmogus, o auksas. Geriausi draugai visada tuo ir liks, o net tie, kur sudaužo
širdis, galiausiai lieka tiktai žmonėmis.
Išskėčiau
rankas į ištuštėjusį kelią, kuriame staiga užplūdo laisvės jausmas, tačiau
netrukus vėl važiavo mašina, ir teko nustoti kvailiot.
Adamas
nepaliaujamai šypsojos:
-
Ar gali patikėt, kad mes tai padarėm? - paklausė apie kelionę, - juk mes jau
kely…
Linktelėjau
galvą ir prisėdau. Taip, aš galiu patikėt, dar šventai tikiu, kad mama mane
nudės, jei sužinos, kur iš tikrųjų aš esu.
Nei
vienas iš mūsų turbūt nenorėjo pyktis su tėvais dėl šitos kelionės. Bet būtent
ji mums buvo raktas į kažką, ką galiausiai reikėjo pasiekti. Netrukus juoda
„Audi“ mane ir Adamą nuvežė Lenkijos link.
Kelyje
užmigau, tad neturiu „žalio supratimo“, kas, ką ir kada veikė, ir išvis,
atsibudusi neįsivaizdavau, kiek mus nuvežė, nes dar buvau mašinoje. Ir Adamas
buvo, ir nors neatsimenu, ar natūraliai užmigau jo glėby, turbūt už nieką
nebūtų iš jo paleidęs. Adamas buvo kaip seni vartai, pro kuriuos neįmanoma
praeiti, visų pirma, jų nepastebėjus, o po to dėl to, kad jųjų senumas sukelia
ne tik pagarbą, o ir susižavėjimą jais.
Neįsivaizduoju,
kur važiavo mus paėmusi šeima, nes vežė šitaip ilgai(!), bet saulė buvo jau ne
tik įdienojusi, bet ir pažengusi kiek žemėliau pietų. Lietaus matyti už lango
jau nebuvo, tik kelias. Klastūnas, kuriame reikia nesuklyst. Ne todėl, kad
galima pasiklysti, veikiau reikia stengtis nesuklyst sąmoningai. Jei būtų buvęs
vakaras, man turbūt būtų ėmę vaidentis kelio šonuose augantys žemių vijokliai,
o žemių todėl, kad juodi. Visai kaip tie raštai ant pėdkelnių, tik patikimiau…
Tikriau, net jei haliucinacija. Dieve, vienas šizofrenikas pamatė juodą vijoklį
ir sukūrė tokias pėdkelnes. Pagarbos aš jam nepuoselėju. Pėdkelnėms, beje,
irgi.
Vakarop
mus paleido, buvome jau įveikę šiokį tokį atstumą… Kaip man - didelį, kaip iki
Paryžiaus - dar mažą dalelę. Buvome jau Lenkijoje, ir teko girdėti gandų, kad
čia vairuotojai nedraugiški, ir tranzuotojus ima ne per dažniausiai. Nežinau,
ar tai tiesa, nors po to, kai vėl užmynėme asfaltą savo kojomis, mūsų niekas
nepriėmė pavėžėti, bet gal tai buvo tik tokia diena. Tokie žmonės, jų
nuotaikos. Juk neteisi visų lenkų, nes penki iš jų nepavežė? Negražu.
Atsigėriau
vandens ir nužvelgiau akimirkai kitai likusį vienut vienutėlį kelią. Kaži, mes
buvome jo draugai, ar tai jis mūsų…
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą