16 dalis. Dangaus mėlynumo

16 dalis. Dangaus mėlynumo.

Drugeliai!

Uoslė neapgavo ,ir mudu su Emile nuo kelio nusigavome į laukus. Kur daug šviežios žolės, su kristalais, nutūpusiais ant žolių. Ir drugeliais, nutūpusiais bet kur. Jie skrajojo aplink mus ,ir mes vis šypsojomės…

- Manai drugeliai kalba? - paklausė mano mylimiausias balsas, aidėdamas ore, akimirką, nuo jos iki manęs.

- Manau kalba. Jie sako, kad tu graži, girdi?

- Ne, netikiu, - šyptelėjo ir ėmė suktis laukuose, kaip paukštis, nesiliaujantis kvailioti, ji sukosi aplink save.

Po to palinko prie žolės ir nuskynus viena atplaišėlę priglaudė prie nosies:

- Kaip kvepia…

- Užuodžiu.

Liepos 2d.,ketvirtadienis

- Prancūzija ,mes atidundam! - ryte pažadino Emilė, savo šūksniais baltų linijų karavanui. Jos nesibaigia, niekada, eini į tolį, žiūrėdamas priekin, ir matai, kaip jos tęsiasi, ir niekada - kaip baigiasi. Kaip ir mano ir Emilės draugystė. Per visą tą laiką mes, atrodo, išmokome kalbėti tais pačiais žodžiais, užbaigdami vienas kito sakinius, nors žodžių mūsų draugystei niekada per daug nereikėjo.

Ji žvelgdavo man į akis ir aš matydavau, kaip ji jaučiasi, tiesą sakant, tam nereikdavo nė matyti. Visada, net užsimerkęs, jausdavau, kada jos žvilgsnis mane persmelkia su šypsena, kada dėbteli į mane tuščiu žvilgsniu, nors taip būdavo labai retai, ir jausdavau, kada jai skauda. Kai myli, jauti. Mes nebuvome pora, nesame, ir nebūsim. Mes geriausi draugai, ir tai gerai, nes tai aukščiau. Po nelaimingų meilių kažkas juk turi nuskriaustąjį guosti.

Taip pat tęsėsi ir viso šešetuko draugystė, žinojom, kad net jei kai kurie iš mūsų gyventume skirtinguose pasaulio kraštuose, visi susitiktume, bendrautume. Ypač kai nemokamai turime kelią.

Jis visų

O tas nenutrūkstantis baltų linijų, it siūlių ryšys - tik mūsų.

Čia, kelyje, mes turime viską. Turime save.

Kiolne nestabtelėjome, lauke baisiai karšta . Taip, kad ištirpt gali. Ši kelionė bus turbūt vienas geriausių viso mūsų šešetuko  bendras prisiminimas.

Nelengvai, bet su vairuotoju Emilė susišneka, ir galiausiai mus paleidžia pravažiavus Prancūzijos sieną.

 - Prancūzija! - kreipias kaip į dievybę mano paties deivė žmogiškom akim ir aukso plaukais, vario atspalviais. Ji žiba. Tolumoj žiba ir nuvažiuojančios mašinos veidrodėliai.

 Susisiekiu su Guoda bei Viktoru, ir išsiaiškinę kad vieni nuo kitų skiriamės apie 20km, keliaujam toliau.

Liepos 3d,penktadienis

Praskriejome vynuogių plantacijas, kuriose, rodos, galėtum gyvent. Šiandien vėsiau, negu vakar buvo. Palaima. Nors palaima buvo mintis, kad niekas iš mūsų nedrybso namie prie televizoriaus ekrano ir nežiūri muilo operų, kurios nė vieno ir nė vienos nė nedomino.

Kone ką tik pralėkėm Šampanės regioną, už jo mus paleido, ir prie kelio papusryčiavome.

Sustojo kita mašina, sugebėjome su vairuotoju susikalbėti prancūziškai. O Paryžiau, meilės mieste, mes tuojau aplankysim Tave!

Bevažiuojant „Honda“ markės automobilyje sužinojom, kad Viktoras su Ignu ką tik įvažiavo į Paryžių, o Guodą su Kajum pravažiavom kelyje. Pamojom, susirašėm. Greit ir jie bus ten, kur mes. Ir šįsyk jau ir Emilė pamatė, kad tarp Guodos ir Kajaus yra daugiau. Jiedu labai jau žaviai bendravo, kai juos pravažiavome.

Įvažiavome į Paryžių, mus paleido prie Luvro. Emilė negalėjo nuo jo atitraukti akių Autobusu nusigavome iki geležinio stebuklo - Eifelio bokšto, nors jis nei mano ,nei Emilės akies netraukė. Tad ilgai nesigrožėję sėdom ant asfalto, ir šilčiau apsirengę - tą akimirką buvo vėsoka -, nusipirkę kavos laukėm draugų. Netrukus pamatėm tolumoje juoduojantį Viktorą, o jam artėjant ir jo mėlyną sruogą juoduose plaukuose. Igno dangaus mėlynumo akys netrukus sveikinosi su mumis, ir vos vos pakeltas į viršų kairysis jojo lūpų kamputis. Neilgai trukus atplevėsavo ir Kajus, ilgu savo paltu, susikibęs rankom su Guoda, kuri, kaip visad, buvo kiek susitaršiusiais plaukai,. Jos mielas veidas švietė iš tolo, ir mes šypsojomės, matydami juos ateinant.

Štai, mes šeši, stovėjome ten, ir netrukus patraukėme prie Senos.

Emilės užrašai:

Atsisėdus prie Senos, Kajus išsitraukė gitarą ir pakaitom mainydamasis su visais, nes ten pagroti norėjome visi iki vieno, ėmė groti. Mes klausėmės, dainavom, grojom patys. Tai buvo ta palaimos akimirka, kurion keliavom nuo pat tada, kai gavom pasiūlymą apsidairyti kitose šalyse… Ir pati ta didžioji kelionė, kai išvažiavom iš Vilniaus.

Aš pakėliau taurę prie Senos, sakiau, kad pakelsiu, taurę, kupiną vaiskaus raudonio, pavadinto vynu, ir pakėliau. Ignas su Viktoru ten pat ragavo prancūzišką alų, besimėgaudami kiekvienu gurkšniu, kiekvienu lašeliu alaus kvapo, kurs įsigerdavo į orą, Kajus su Guoda ir Adamu kėlė taures kartu su manimi.

Aš atvažiavau.

Mes atvažiavome.

Už mus.

Ir čia, stebėdama dangaus mėlynumo Senos vandenis, supratau, kad esu beprotiškai laiminga, kad niekada neturėjau baimės gyventi. Neturėjau ir neturėsiu. Mes paukščiai.

Ir nors Paryžiuje būsime tik savaitę, žinau, kad niekada nenusivilsiu nei šia kelione, nei gyvenimu, nes darau tai, ką ir noriu daryti!