28 dalis

28 dalis.

Niekada nereikia skubėti, nes skubėjimas priverčia žmogų viską daryti šiek tiek lėčiau.

Knygos krenta ant žemės. Greitai jas surenku ir susimetu į krepšį. Užaugusius plaukus – Dieve, kokie jie ilgi – surišu į kasą, įšoku į batus. Šiaip ne taip, drebančiais pirštais užsirišu raištelius ir viską pagriebusi išpuolu į lauką. Bėgdama per gatvę priverčiu keletos mašinų vairuotojus paspausti garso signalus (visai, kaip per filmus Niujorke), ir atsidūrusi stotelėje įšoku į jau beveik važiuojantį autobusą.

Pagaliau atėjo minutė, kai galiu nustoti skubėti. Įsispoksau į laikrodį ant rankos ir vaizdas aplinkui ima nykti. Galvoje pražūtingai tiksi sekundės. Laikas. Dieve mano, kada pradėjau juo tikėti?! Ar tai atsakomybė išmokti tai, ką nori, mane privertė melstis jam? Ar tai įvykių grandinė mano mintyse klusniai susidėliojo į valandas ir sekundes?

Paklaikusi išlipu stotelėje. Džiaugiuosi nepravažiavusi vietos, į kurią man reikia. Tačiau tai tuo pačiu ir liūdna. Liūdna, kad grįžus namo nebereikia stabtelti prie durų pažiūrėti, ar jas užrakinai. Liūdna, kad nebereikia baimintis netyčia pravažiuoti Tau reikiamą stotelę. Liūdna sekti sekundes laikrodyje. Liūdna žinoti, kad knygos mano krepšyje didžiuliame pastate privalo būti atverstos tiksliai pagal paskaitų tvarkaraštį.

Sustoju prieš pasisukdama už kampo. Lėtai įkvepiu. Štai ir vėl mes kvėpuojam tuo pačiu oru. Manyje tarsi kažkas atgimsta. Pasaulis pakvimpa neužmirštuolėmis, kūnas sušyla nuo metų metus šešiese gertos arbatos. Iškvepiant sušvinta saulė. Tamsa užmerktame žvilgsnyje konvertuojasi į ryškią, švelnią žolę. Pasaulis aplink mane pradeda suktis. Jį užkariauja vaikiški žvilgsniai, sakalų sparnais skrosdami dangų.

Pasitvarkau palaidinę, nė nepajuntu, kaip imu šypsotis, ir išnyru iš už kampo. Pasauli, aš grįžau.

Jis sėdi atsukęs nugarą medžiams. Jo pečiai, kadais buvę mano pagalvėmis, dabar tikras vyriškumo įsikūnijimas. Jo plaukai surišti. Nuo saulės kiek pašviesėję. Už ausies slepiasi viena vienintelė tyčia paleista sruoga, dailiai apvyniota melsvų ir juodų siūlų ornamentais. Jis atrodo it žavingas užsienietis. Jo švarkas „nesipjauna“ su džinsais. Jis yra Adamas.

Mano šypsena dar išsitįsia į šonus. Prisėdu šalia, ant suolelio amfiteatre. Už nugaros gamta prašosi dėmesio. Paukščiai, vėjas... Manau, kad tiek vieta, tiek laikas nuostabūs. Mes žiūrime vienas į kitą. Mūsų žvilgsniai kitokie, bet tai vis dar Emilė ir Adamas.

Nežinau, kiek laiko prabėga. Nutariu, kad knygos mano krepšyje degina sielą. Man jų šiandien nereikia. Šiandien ne ta diena žingsniuoti laiptais, murmėti koridoriuose, dairytis bendrakursių, stebinti auditorijas savo piešimo ant stalų įgūdžiais... Šiandien TA diena. Diena, kai esame mes. Mudu su Adamu ilgai kalbamės. Saulė kaitina galvas. Jaučiu, kaip nuo pokalbių gyja mano paskutinės dar matomos mėlynės. Neprasitariu apie tai nė žodžio, nes tai jis iš mano namų išmetė Jį. Tai jis lankė palatose ir pilnom saujom neužmirštuolių gydė mane. Tai jis kiauras paras kartojo, kad esu verta geresnio. Ir jis buvo teisus.

Mes pakylame ir paliekame šitą juokdarių teatrą vidury miesto. Apgaulę, kuria tikime – gamtos dvasią vidury didžiulių pastatų ir gatvių, ir mašinų, prijaukintų šunų, vietų, kur niekada nerasi pelių, greito maisto restoranų, tarp skubėjimo, sekundžių, sąstingio, bijojimo keistis ir atrasti, uždarų praeivių akių, mes paliekame viską... Mes ne tie. Mes neturime bendro pasaulio. Mums rūpi.

Nutariame aplankyti Guodą. Mes nuperkame jai gėlių. Didžiulę puokštę gėlių, kurioje tarp baltų žiedų it stebuklas įsispraudžia vienas melsvas. Gamtos ateivis, tačiau turintis gamtos pilietybę.

Mes atidarome juodus vartelius. Tyliai, bijodami įsmigti į šį pasaulį, žengiam pirmyn. Galiausiai randame mums reikiamą eilę ir atsikvėpiame. Slogumo skraistė apgobia mudu su Adamu. Čia nėra oro.

Susižvalgę padedame puokštę. Saulė sušvinta naujomis spalvomis ir mes suprantame, kad šiam pasauly užsibūti nereikėtų. Atsistojame ir paliekame antkapį vieną. Grįžę į miestą sustojame prie ledų furgonėlio.

Guoda mirė prieš metus. Mes visi jos ilgimės, bet ji vis dar su mumis. Jie pašėlusiai greitai važiavo. Važiavo pašėlusiai greitai, linksmai, kreivai... Ir įvažiavo į upę. Mašinai skęstant Kajus dar nardė po vandeniu, bandydamas ją ištraukti. Tačiau kai ištraukė, jai jau nebeskaudėjo.

Ignas tąsosi po Paryžiaus vakarėlius su visa įranga, reikalinga fotografuoti. Jis siunčia atvirukus, ant kurių jo paties užfiksuoti momentai, fotografijos. Vakar jis atsiuntė bilietus mums keturiems. Tačiau nėra jokios garantijos, kad mes visi būsime ten.

Kajaus nemačiau gal mėnesį. Jis užsibarikadavęs mintyse ir iš keturių pusių jį supa tos nakties vaizdai. Jis nebeįveikia tilto ir nebeleidžia sau prabangos atidaryti durų. Bet mes, eidami pro šalį, pagriebiame gatvėje grojantį savo juodąjį bičiulį su vis dar mėlyna plaukų sruoga – Viktorą – ir trise patraukiame nuogu šaligatviu. Saulė pamažu traukia link vakarų. Lūpomis glamonėjame orą. Nesvarbu kas, mes vis dar šešiese. Galima jausti Guodos plaukų žibėjimą saulėkaitoj. Ji kvėpuoja šalia.

Kajaus namas iš tolo žiūri mūsų pusėn. Jis kaip alkanas šuo, kurį reikia aplankyti ir pamaitinti.

Mes paskambinam į duris ir ant kilimėlio paguldome dovaną. Į mus atsitrenkia tyla. Tuomet skambiname tol, kol pavargsta rankos, ir visi pasitraukiame už kampo. Tyliai atsiveria durys. Pavargusi ranka nutįsta voko link. Keliant jį, šis išsprūsta kaip paukštis. Ranka vėl siekia voko.. Ir aš ją pagaunu.

- Jis atsiuntė bilietus. Ar galiu kuo padėti?

Mes išnyram.

Jis grįžta į glėbį.

Balandžio 17d.

Nėra nieko nuostabiau, negu žinoti, kad visi mes klystam.

Gegužės 2d.

Ir mes visi šeši sėdim ant tilto.