22 dalis. Emilės gimtadienis

22 dalis. Emilės gimtadienis.

Naktis buvo keista, vėl miegojau mažai. Pasiilgau vasaros, nes joje laisvės buvo gerokai daugiau. Arba tik mes tai matome taip. Turbūt yra žmonių, kurie rudenį laisvesni, nei vasarą. Tai - nusiteikimo reikalas. Nesakau, mano vakarai yra laisvi, pasiutėliškai laisvi…

Po pamokų grįžau namo, tik niekam nesakykit, bet aš šiandien gimiau! Atrodo net baldai minutėlę, kitą, nusišypso. Net mums susimačius mokykloje, grįžusi sulaukiau Adamo skambučio.

- Nori kad ateičiau vienas, ar su kitais keturiais chroniais? - juokais paklausė.

- Vienas. Turi kakavos? Dievaži, tokią dieną į parduotuvę neisiu, - šypteliu net kalbėdama telefonu. Žinau, kad jis mato. Pokalbis pasibaigia, ir po kelių minučių išgirstu triukšmą kieme, nubėgusi prie lango pamatau Adamą, šypsantį visom vaivorykštės spalvom, ir visam kiemui garsiakalbiu rėkiantį “Emilė šiandien gimė!”

Tą akimirką norėjau jį užmušti, bet tuo pačiu buvo beprotiškai gera ir šilta. Pro langą pašaukiau jį vidun, pridėdama ir tai, kad nudėsiu. Manau jis tai žinojo ir iki tol. Diena buvo nepaprastai saulėta, ir tiek Adamo šypsnis, tiek jo rudi plaukai žibėjo saulėje it brangakmeniai. Jo paprastumas buvo dieviškas, džiaugsmo kupinos akys, nežemiška palaima…

Atėjęs pas mane įsakė man eit į svetainę, ir nieko neveikti.

- Kaip įsakysi, - šyptelėjau, ir ranką perbraukus per jo skruostą įsitaisiau svetainėje, ant sofos. Girdėjau, kaip metalinis arbatinis virtuvėj pranešė apie vandens užvirimą… Ak, kaip aš dievinu senienas! 

Netrukus Adamas atėjo su dviem puodeliais šiltos kakavos. Pastatė juos ant stalo, ir nuėjo į prieškambarį. Tada liepė man užsimerkti, ir jam grįžus jaučiau, kaip kažką bruka į mano rankas…

- Tau, - tyliai ištarė, ir aš atsimerkiau. Mano rankose buvo dideli, dideli(!) rėmai, visi apklijuoti džiovintom neužmirštuolėm - kai kurios iš jų buvo sveikos, kai kurios klijuotos jau sutrupintos... Pauosčiau.

- Emile, - atsiklaupė prie sofos…, - čia TOS neužmirštuolės. Pameni?

Išsišiepiau pusmėnuliu ir linktelėjau galva, skruostu nuriedėjo ašara. Viduje buvo jo tapytas paveikslas, jis buvo padalytas į keturias dalis. Kiekvienoj iš jų, kaip nuotraukoj, buvo po atsiminimą. Pirmame kvadrate šešėlyje sėdėjo mudviejų kūnai, ant betoninės gatvės, antrame mudu su juo skridome neužmirštuolių  jūroje, trečiame matėsi Senos vandenys, pasigavę dangaus mėlynumą, o ketvirtame… Adamas, tapytas iš šono, kieme rėkiantis per garsiakalbį, ir aš, iškišusi veidą pro langą ir šypsanti jam. Į veidus ir kūnus nebuvo įdėta daug profesionalumo, ak, juk čia jo ir nereikėjo! Ten buvome mes… MES! Nei pavardžių, nei statusų, gimimo datų (žmogus sensta ne metais), tiesiog mes! Emilė ir Adamas. Susigūžiau ir šyptelėjau. Paveikslas buvo gana milžiniškas…

- Adamai…

Pirštą uždėjo man ant lūpų:

- Džiaugiuosi, kad gimei, Emile. Džiaugiuosi, kad gimė Žmogus iš didžiosios raidės. Tuo, kas esi Tu, niekas kitas jau nebus ir negims. Dėkoju Dievui už dieną, kai pirmąsyk Tave sutikau. Dėkoju už kiekvieną Tavo šypseną lūpų kampučiuose, už ašaringą žvilgsnį ir gyvybės kupinas akis.. 

Apkabinau Adamą ir įsitraukiau atsisėsti šalia, ant sofos. Pasiėmiau kakavos puodelį ir dar kartą padėkojus už dovaną, kuri buvo turbūt nuostabiausia iš visų turėtų, pasiūliau jam nepalikti savo kakavos puodelio ant ledo:

- Sušals.

Saulė dar ilgai nesislėpė, ir kas akimirką dėkodavau Dievui, kad gimiau, nes kitaip nieku gyvu nebūčiau sutikusi Adamo. Veikiausiai jis buvo tai, dėl ko aš privalėjau gimti…

Vėlėliau vos vos pravėriau langą ir į mudu pliūptelėjo vėsumos banga. Su Adamu nusprendėme pasivaikščioti, ir išėjome kažkur toli - į plentus, į termosą pasidarę dar kakavos, kurią savo krepšyje nešėsi Adamas, man aiškindamas, kad ką nors pasitempsiu. Jis juokingas…

- Ir vėl tu mane paliksi miškuose… -  tyliai prabilau fraze, kurią jau esu ištarusi.

- Tik ne šiandien. Turiu tam visą gyvenimą, argi ne?

Jis nusivedė mane ant kalno. Ant gana aukšto kalno, apipilto rudenine žole. Aplink, apačioje buvo daugybė medžių, gelstančiomis sielomis. Kiekvienas iš jų turėjo savo istoriją, o mudu su Adamu taip pat turėjome savąją. 

Adamas džiaugsmingiau suriko.

- Girdi? Visas pasaulis mane girdi, tik apsimeta. O aš neapsimetu girdintis juos. 

Iš už nugaros prieinu prie Adamo, ir apkabinus per liemenį nosį glaudžiu prie jo vėjavaikiškų, išsitaršiusių plaukų…

- Užuodžiu, - atsakau, ir akimirką atsitraukiu, - Adamai, kakava atauš. Jai vienai liūdna…

Adamas atsisuka ir nusišypso, tada paima mano ranką, ir mudu abu sėdame ant žolės gerti dieviško eleksyro, kuris universaliai tinka visiems: kūdikiams, mūsų tėvams, mums patiems, nakčiai ir… Dievui! Kaip gi kitaip  jis mums šypsotųsi.

Dangus mano dienai pasidabino mėlyniausiu turėtu savo apdaru ir visą laiką šypsojosi man saule, o mudu sėdėjome ir gurkšnojom kakavą. Tyla mums negrėsė net mums tylint - jei yra supratimas, tylos nėra išvis.

Adamas buvo mano dovana, ar tai aš buvau jo, nežinau. Aš kiekvieną dieną džiaugiuosi tuo, kad gimė jis. Kartais atrodo, kad kažko nežinau, kad už jo tebestovi šešėlis, bet tai niekada nesutrukdo džiaugtis tuo, ką turiu, o turiu žvėriškai daug. Turbūt daugiausia, kiek galima turėt: mamą, kurios laukiu prie slenksčio, laukdavau ir būdama mažytė, kakavos, gabalėlį dangaus, kuriam turbūt priklausė ir pats Adamas, ir draugus. Ko dar galima norėti?

Laikas stovėjo mūsų naudai, ir vakaras nesiglemžė rodyklių. Pastebėjau, kad Adamo laikrodis išties sustojo, bet jam to nesakiau. Žmonės laimingi, kai nežino, arba jų paslaptys yra saugomos.

Niekam nesakykit, bet aš šiandien gimiau.