12. Ilgas kelias namo

12 dalis. Ilgas kelias namo.

Tai buvo pirma naktis po ilgesnio laiko, kai netrumpam panirau į minkštučius sapnus. Jie nebuvo nei rožiniai, nei žydri, tiesiog jie buvo prancūziški.

Sapnavau, kad skraidžiau palei Seną - jaunos sielos kai jau įsikimba svajonių… Neišmuši nė iš sapnų. Jaunos sielos jau tokios yra. Sielos, kurias galima paliesti. Kita vertus, kai kurie jauni ir iki pat senatvės.

Rytas atėjo visiškai neprašytas, lyg paskubintas mano mamos, kuri, berakindama laukujes duris, kažkokiu būdu nuspinduliavo tąjį garsą iki manęs. Trekšt.

Pabudau tą pačią akimirką, kai sužinojau, kad jau esu viena visame bute, išskyrus mano  ryžą katiną.
Atsikėliau ir išlindusi iš dušo pasidariau arbatos. Tada kažkieno sava ranka pabeldė į duris. Buvo dar vos aštuonios. Atvėriau jas ir pamačiau penkis mylimus žmones, iš kurių aš pati buvau šeštas.

- Nemiegi? - nusijuokė Adamas.

- Labai juokinga, - mestelėjau, - deja, neprižadinot, - atvėriau duris, ranka mosteldama į vidų,-užeisit?
- Mes norim pusryčių! - Besimaudamas batus entuziastingai pareiškė Kajus.

- Pasitaisysit.

Namai akimirksniu prisipildė minkšto ir šilto šurmulio, švelnaus, kaip pūkuoti chalatai, besiliečią prie pusnuogio kūno, o netrukus visi kartu pusryčiavome ir gėrėme arbatą.

Guodos kiek netyčiom sušiaušti plaukai pabrėžė mūsų visų plevėsišką prigimtį, Igno rudos akys - mūsų visų stiprumą, kaip šimtamečiai jo akių rudumo medžių kamienai, kurie stovėdavo, net nukritus lapams. Mūsų lapai niekada nenukris, nes mes turime vienas kitą.

Vėlėliau išėjome į lauką, atsigrožėti savų pievų, atsikvėpuoti ąžuolų. Ar kada teko glausti prie nosies ąžuolo lapą, esantį pačioj viršūnėj?

Poryt kelionė. Nenustygstame vietoje, nė vienas, net Kajaus akutės visą dieną žibėjo, o be to - ir Igno. Adamas žiba visad. Žibėtų net jei neturėtų akių.

Guodą labiau traukė vakaras, ji buvo mėnesienos fanatikė, arba… Mėnesiena buvo jos. Žinoma, traukė ir kelionė. Kitaip nekeliautume Prancūzijon.

Saulė vakarop sliuogė namų stogais, kaip katinas prašokdama kaminus ir antenas, o mes tuo metu sėdėjome po tiltu, tolokai nuo miesto. Ir ne taip toli nuo neužmirštuolių pievos... Ir visai šalia savęs, kiekvienas šiandien atsinešėme šimtą procentų savo dėmesio - kas kišenėse, kas rankinėse, kas kuprinėje…

- Liko ištvert rytojų, - kuždesys į ausį privertė mane atsukt savo akis į dešinėj sėdintį Adamą.

- Liko, - patvirtinau.

Guoda su Kajum buvo įtartinai tylūs, didžiąją laiko dalį jųjų žvilgsniai neiškeliavo iš pačių apsibrėžto rato - kelio nuo Guodos iki Kajaus akių ir atvirkščiai.

Viktoras vis skainiojo žoles ir it vaikas mėtė tai į mane, tai į Adamą, tai į Igną, ir galiausiai, mums ėmus mesti atgal, prasidėjo karas, į kurį įsitraukė ir du “pašaliniai”-Guoda su Kajum.

- Čia Tau, - girdėjau prieš atskrendant žolėms į kūną. Tokių šūksnių iš viso nuaidėjo ne vienas ir ne du, vasaros saulė mus palaikė ir nesislėpė dar ilgai, kol mes vartaliojomės pievoj vienas ant kito, svaidėm ilgesnes, trumpesnes, visai sausas ar nuo rasos sudrėkusias žoleles į kitų plaukus ir veidus, rankas, pilvą, bet kur!

Rytojaus tą akimirką mums nebebuvo, buvo tik šiandien ir poryt, tik žolių karas ir Prancūzija. Ir štai, dabar jau mes visi nebeturėjome pavardžių, šūkavom, džiaugėmės, šypsojomės, vienam, kitam ištryško ir laimės ašara, kvėpavom savo pačių sukurta laime, tad teoriškai kvėpavom savimi.

Mes buvome MES, su šimtu procentu kiekvieno savo delne. Štai kas yra draugai.

Galiausiai saulė nurimo ir stogai įgavo tamsius atspalvius, mat, dangaus šviesulys ėmė slėptis už jų. Idant žolės į jį nepataikytų. Visi žolėti atsistojome ir sudėjom po ranką vienas greta kito, taip paleisdami taikos salves, nors mes visi ir taip buvome taikoje.

Ilgas kelias namo - žolės nubyrės pačios, kaip kad nuoskaudos nubyra einant per gyvenimą, kol pasieki laimę. Tą, kuri prieš laiką pati pasiekė mus. Kiekvienas atskirai, nors ir labai nuostabus, su mumis visais kartu palyginus, kažkada buvo niekas, draugystė, štai kas mus įkvėpė tapti kokiais esame, ir būti tiek laisvais kiek esame.

Išsirinkome žoles iš plaukų - tik pagrindines, ir patraukėme plentais.

Ilgas kelias namo.