15 dalis. Brandeburgo vartai

15 dalis. Brandenburgo vartai.

Paprašiau Emilės, kad į tai, ką rašo pati, įdėtų ir mano kelionės užrašus, o ji nusprendė, kad apie kelionę rašau tik aš. Tebūnie.

Birželio 25d.,ketvirtadienis

Greitai pametėme iš akių pravažiuotus greitkelius, susigyvenome su mažyte kelio atkarpėle, šalia kurios yra miškas. Ėmus temti tamsoje važiuoti su Emile nebenorėjome, nesaugu, gal tik teoriškai, bet vis tiek važiuoti baugu. Pasistatėm miške palapinę ir šildomės prie laužo, kurs ugnies sparnais žemę kaskart vis iš naujo nulaižo.

Birželio 26d.,penktadienis

Ryte susipakavome daiktus ir vėl stojom į gyvenimo tarnybą. Aplinkui nusitrynę pusrudžiai drugeliai, o gal aprūdiję…O gal ir žmonės rūdija… Ne, ne geležiniai. Bent mes. Galiu prisiekt, kad visi šeši esame žmonės su jausmais, tikri ir gyvi. Gyviausi.

Vienas iš drugelių nutūpė ant peties. Jie irgi žmogeliukai. Maži.

Netrukus sustojo sunkvežimis lenkiškais numeriais. Į jį įlipti buvo sunkoka, laimei, kad dar dvi laisvos vietos, paprastai sunkvežimiuose išvis būna tik dvi. Mus išleido Varšuvos priemiestyje, kitų vairuotojų pavėžėti atsidūrėme mieste.Su kitais susitarėm susitikti  senamiesty, vienoje iš didesnių Varšuvos aikščių.

Miestas čia gyvas. Ne dėl tų žmogeliukų, mažų ir didelių. Net namai pasipuošę įvairiom nuotaikom, įvairiaspalviai stogai, daug šypsenų. Netrukus pamatėm į mus ateinančius Kajų su Guoda, paaiškėjo, kad tiek jie, tiek Ignas su Viktoru mieste pasirodė kone vienu laiku - tiesiai po mūsų - tad netrukus atbidzeno ir jie.

Kajus išsitraukė savo gitarą ir aikštėje visi užtraukėm „Coldplay“ dainą apie žalias akis, šalia padėję chaki spalvos Viktoro kepurę. Susirinkome nemažai pinigų, tuomet parduotuvėje apsirūpinome svarbiausiais daiktais bei produktais ir vėl leidomės į kelią.

Varšuva negraži tik tuo, kad joje daug nuorūkų.

Jos smilksta, per dienų dienas, smilkydamos tuos, kurie rūko, tuos, kurie jas numeta ,ir tuos, kuriem negera į jas žiūrėti. Visus be išimties, net mažas lenkų mergaites su dviem kasytėm. Aš nesakau, kad Lietuvoje nėra rūkančių, bet Lenkija didesnė.

Net aklinoje tamsoje atpažįstamos baltos kelio linijos vėl tapo mūsų trumpalaike religija, vėl išsiskirstėme po du, pasipasakoję vieni kitiems savo balsavimo kelyje įspūdžius.

Gera nuotaika nukrito iš dangaus. Emilė įsijungė mp3 grotuvą ir ėmė palaimingai svaigt dėl Damien Rice dainų. Tai buvo atlikėjas, kurio, daugiau ar mažiau, klausėm visi šeši. Tik mes su Emile daugiausiai. Ji sėdėjo ant žolės, o aš stabdžiau mašinas.

 Dangus mus apdovanojo.

Mes laisvi kaip paukščiai!

Birželio 27d,šeštadienis

Vakar pravažiavome Lodzės miestą, jo užmiesčiuose matėme javų laukus. Emilė baisiai norėjo jais palakstyti, tiesą sakant, ir aš.

- Adamai, ar pameni, kaip anąkart skridome?, - vis kamantinėjo ji mane.

O aš atsiminiau tai, jausmas buvo nepakartojamas ,bet…Atrodė, kad jau buvau jautęs šitai. Kažkada, kažkur… Bet neatsimenu. Pasaulis per daug sudėtingas viskam suvokti. Tad visko gali būti.

O tik ką pralėkėme Vroclavą, jame nesustojome, dar ilgas kelias!

Vairuotojo išleisti atsisėdome prie Odros upės, ne taip toli nuo mūsų sėdėjo ir gėrė kita paauglių šutvė, bet su Emile, net ir norėdami, taip ir nenugirdome iki galo, kokia kalba jie kalbėjo…Tikrai ne lenkų.

Atidariau savo arbatos pripildytą termosą ,ir įpylęs į vienkartinį puodelį vieną „dozę“ to nuostabaus Dievų gėrimo ištiesiau ranką su puodeliu Emilei. Ji šyptelėjo, prisislinko artėliau ir atsirėmė į mane. Apglėbiau ją ranka, ir įsipyliau į kitą puodelį sau. Taip mes sulaukėme saulėlydžio, kurs nebuvo banaliai romantiškas, gal tik kad su mumis draugavo, nes mes buvome draugai su Emile. Pravėso ir nusigavę tolėliau nuo ištuštėjusio kelio, kurs atrodė kaip lentyna, mokslo metais buvusi apkrauta vadovėliais, o dabar nebe, pasistatėme palapinę.

Birželio 29d.,pirmadienis

Šįryt Emilė skundėsi, kad prastai miegojo. Kiekvienam reiktų išgirsti, kaip Emilė skundžiasi. Ji tiesiog nemoka skųstis, net jei stengiasi, tai taip ir lieka tik pasakojimu, kurį, rodos, ji netyčia prisiminė.

Jau greitai, mes trise, praskrieję, mums atrodo, visą pasaulį, pasieksime Paryžių. Meilės miestas laukia mūsų. Nežinau, bet labiausiai turbūt Emilės, Guoda su Kajumi ir taip myli. Tai akivaizdu, niekas nepastebėjo, bet kai jie penktadienį sėdėjo aikštėje, jų rankos gulėjo viena ant kitos.

Kirtome Vokietijos sieną. Šioj šaly  galioja „autobanas“, negalėjome mašinų stabdyti bet kur, tik degalinėse, bet pirma mus paėmusi mašina nuvežė kur ir taikėmės - į Berlyną - tad apsižvalgę su Emile jame susisiekėme su ketvertuku, ir netrukus susitikome su draugais. Emilė, kaip ir visad, taikėsi nugriebti mano ranką, o tomis akimirkomis, kai nesitaikydavo, aš nugriebdavau josios. Man visada patikdavo laikyti ją už rankos, tai lyg įrodydavo, kad visada ir visur ją palaikau, kad ir kas benutiktų. Kad ir kas benutiks…Kartais persmelkia nuojauta, kad kažkas yra, ar bus ne taip, kaip turėtų būti, kad Emilei būtų gerai. Labai bijau to. Bet jos šypsena išsklaido tas mintis, ir aš pasijuntu danguj. Tas žodis man reiškia kažką, kas ne vien tiesiogine prasme yra virš žmonių, virš pilkos kasdienybės, kurios mes niekada ir neturėjome.

Susirinkę mylimiausią savo ketvertą be manęs ir Emilės, susėdome prie įstabių Brandenburgo vartų, paremtų didingomis kolonomis. Iškrito keletas lietaus lašų. Lietus buvo atgaiva. Ir man patiko, kad kiti nuo jo bėga, nes prie vartų nemažu spinduliu likome tik mes. Tiesa, aplinkiniai niekada netrukdė nei gyventi, nei gyventi gerai.

Penkiese muzikavome, kol Ignas nubėgo į parduotuvę. Parbėgo šokinėdamas iš laimės:

- Dieve, čia yra mylimiausio mano alaus! - gyrėsi.

O mes juokėmės. Labai juokėmės. Visi.

14 dalis. Juodi vijokliai

14 dalis. Juodi vijokliai.

Miegojome pas draugus Vilniuje, kitą rytą kėlėmės beprotiškai anksti - penktą valandą, ir susitikę prie katedros prisikvietėm Viktoro draugą, kurs draugiškai savo furgonėliu pavežė mus iki užmiesčio - autostrados A5. Padėkojom, ir Viktorui su juo atsisveikinus, mašina nuvažiavo atgal. Ten, iš kur atvažiavome mes.

Rytą dulksna vėl užkariavo tiek mūsų plaučius, tiek ir drėkstančius plaukus. Kaip ir kitus kartus  išsiskirstėme po du ir vieni nuo kitų atitolome šiokį tokį kelio gabalą, kad negadintume draugams vaizdo.

Vėl azartiškai iškėlėme į kelią nykščius ir juokėmės iš kiekvienos mašinos, iš kurios sklisdavo automobilio signalas, arba vairuotojai kaip kitaip rodydavo prielankumą.

Dar tik kelio pradžia.

Laimė, kad saulė baisiai nekaitino, lietus buvo mūsų išsigelbėjimas, o tai, kad smulkus, teikė vilčių, kad ne baisiai sušlapusius, vairuotojai mus paims. Kaip matėme tolyje, šįkart pirmus paėmė Guodą su Kajumi. Džiaugiuosi, kad jie keliauja dviese, man rodos, tarp jų kažkas rezgasi.

 - Prisėsk, aš pastabdysiu už Tave, - švelniai pasiūlė mano džentelmenas. Ne žmogus, o auksas. Geriausi draugai visada tuo ir liks, o net tie, kur sudaužo širdis, galiausiai lieka tiktai žmonėmis.

 Išskėčiau rankas į ištuštėjusį kelią, kuriame staiga užplūdo laisvės jausmas, tačiau netrukus vėl važiavo mašina, ir teko nustoti kvailiot.

Adamas nepaliaujamai šypsojos:

- Ar gali patikėt, kad mes tai padarėm? - paklausė apie kelionę, - juk mes jau kely…

Linktelėjau galvą ir prisėdau. Taip, aš galiu patikėt, dar šventai tikiu, kad mama mane nudės, jei sužinos, kur iš tikrųjų aš esu.

Nei vienas iš mūsų turbūt nenorėjo pyktis su tėvais dėl šitos kelionės. Bet būtent ji mums buvo raktas į kažką, ką galiausiai reikėjo pasiekti. Netrukus juoda „Audi“ mane ir Adamą nuvežė Lenkijos link.

Kelyje užmigau, tad neturiu „žalio supratimo“, kas, ką ir kada veikė, ir išvis, atsibudusi neįsivaizdavau, kiek mus nuvežė, nes dar buvau mašinoje. Ir Adamas buvo, ir nors neatsimenu, ar natūraliai užmigau jo glėby, turbūt už nieką nebūtų iš jo paleidęs. Adamas buvo kaip seni vartai, pro kuriuos neįmanoma praeiti, visų pirma, jų nepastebėjus, o po to dėl to, kad jųjų senumas sukelia ne tik pagarbą, o ir susižavėjimą jais.

Neįsivaizduoju, kur važiavo mus paėmusi šeima, nes vežė šitaip ilgai(!), bet saulė buvo jau ne tik įdienojusi, bet ir pažengusi kiek žemėliau pietų. Lietaus matyti už lango jau nebuvo, tik kelias. Klastūnas, kuriame reikia nesuklyst. Ne todėl, kad galima pasiklysti, veikiau reikia stengtis nesuklyst sąmoningai. Jei būtų buvęs vakaras, man turbūt būtų ėmę vaidentis kelio šonuose augantys žemių vijokliai, o žemių todėl, kad juodi. Visai kaip tie raštai ant pėdkelnių, tik patikimiau… Tikriau, net jei haliucinacija. Dieve, vienas šizofrenikas pamatė juodą vijoklį ir sukūrė tokias pėdkelnes. Pagarbos aš jam nepuoselėju. Pėdkelnėms, beje, irgi.

Vakarop mus paleido, buvome jau įveikę šiokį tokį atstumą… Kaip man - didelį, kaip iki Paryžiaus - dar mažą dalelę. Buvome jau Lenkijoje, ir teko girdėti gandų, kad čia vairuotojai nedraugiški, ir tranzuotojus ima ne per dažniausiai. Nežinau, ar tai tiesa, nors po to, kai vėl užmynėme asfaltą savo kojomis, mūsų niekas nepriėmė pavėžėti, bet gal tai buvo tik tokia diena. Tokie žmonės, jų nuotaikos. Juk neteisi visų lenkų, nes penki iš jų nepavežė? Negražu.

Atsigėriau vandens ir nužvelgiau akimirkai kitai likusį vienut vienutėlį kelią. Kaži, mes buvome jo draugai, ar tai jis mūsų…

13 dalis. Paskutinė stotelė

13 dalis. Paskutinė stotelė

Vakar nieko įdomaus neįvyko,stūmėme dieną tik tam, kad ateitų rytojus. Štai jis atėjo, ir mes stovime jame.

 Šiandien pradedame savo kelionę. Jau susikroviau daiktus, girdžiu, kaip mama šaukia: „Emile,ateik pusryčiauti !”. Po pusryčių užsidedu kurpinę ant pečių, ir atsisveikinusi su mama, kuri mano, kad važiuoju pas močiutę, išeinu.

Dangus buvo mėlynas kaip vaiko svajonė, ir kartais atrodė, kad mes esame laimingiausi iš visų, kas šiandieną joje stovi. Buvome susikaupę, netgi šypsojomės nedaug, bet buvome be galo laimingi. Stovėjome vienas šalia kito autobuse į miesto pakraštį ir grupavomės po du, kas su kuo autostopu keliaus į Vilnių - nutarėme pro jį prasukti. Iš ten - į Lenkiją.O, mano Prancūzija, aš atvažiuoju.

 Paskutinė stotelė. “Pabaiga yra kažkieno kito pradžia“ - toptelėjo man.

- Argi ne žavu, kad su šiuo ženklu baigiasi visa mūsų vasara iki tol ir prasideda nauja atkarpa?, - pasiteiravo Adamas, rodydamas į autobuso stotelės ženklą, kai mes išlipome.

Rodos, jis ir vėl įkibo į mano mintis, jei nepažinočiau Adamo, nustebčiau. O gal mes tiesiog panašiai galvojame? Visą laiką, kiek esu pažįstama su Adamu, tebebandau šitai išsiaiškinti, bet kuo toliau, tuo panašiau mudu galvojame, ir tas prašviesėjimas, kai turėčiau suvokti, kodėl taip yra, vis tolsta, tolsta… Ir blanksta.

Išlipę iš autobusų išsiskirstėmė kelyje po du: aš su Adamu, Guoda su Kajumi ir Ignas su Viktoru. Pastariesiems autostopu nukeliaut iki Vilniaus turėtų būti sudėtingiausia. Imame stabdyti mašinas, mane su Adamu paima pirmus, tad kitų likimo liekame nepamatę. Susitiksime Vilniuje. Taip jau nutinka kad vairuotojas lekia tiesiai į Vilnių - sekmės reikalas.

Dvi su puse valandos ilgo kelio, kurį su Adamu mašinoje praleidžiam svajodami apie tai, kaip kirsim Lietuvos ribas. Nusigavę į Vilnių gauname žinių iš draugų, kelių valandų bėgy visi susitiksim Pilies gatvėje, šalia Fantasmagorijos parduotuvės. Šiandien Lietuvos ribų veikiausiai nekirsim, draugams atkeliavus į Vilnių pasitariame ir nusprendžiame, kad A5, kuriuo kirsim sieną, iki Marijampolės keliauti šiandieną jau nebeverta - beveik pusiaudienis.

Dangus kaitinasi saulėje, besivartydamas nuo vieno šono ant kito, tad retsykiais užplaukia debesys. Trumpam. Vėsuma nublizgina mūsų veidus ir vaikščiodami Vilniuje pajuntam smulkius lašelius išdykusio lietaus, tekančio mūsų įtemptais, besišypsančiais skruostais.

Kurį laiką dulksna gąsdina praeivius ir mes liekame kone vieninteliai neišsitraukę skėčių, ir besigėrintys vasaros lietum.

- Kaži, ar prancūziškas kitoks? - teiraujuos Guodos.

- Gal…

- Bus saldesnis, kai mes ten nusigausim, priduria Kajus.

Stoja susimąstymo tyla, ir imame svarstyti, kaip eilinį kartą užginčyti Kajaus frazę.

- Visur jis toks pat, visur nuo jo bėga… - tyliai, ne dėl tos garbės, veikiausiai pats sau užsimena Adamas…

Tada švelniai paima mano ranką ir patraukiame toliau.

Užsukame į parduotuvę ir nusiperkame šio bei to užvalgyti - Guodai lengviausia, ji vegetarė, tad nenorint mėsos, sotus maistas kainuoja gerokai pigiau.

Sugalvojame, kad reikia prisidurt pinigų, tad atsisėdame ant suolelio senamiestyje ir išsitraukiam Kajaus gitarą, su kuria vaikinai pakaitom groja. Kajus veikiausiai moka daugiausiai, kiti po keletą dainų. Visi kartu jas dainuojame, nors vokale man su Guoda šiuo atveju suteikiama pirmenybė. Betraukiant dainuojamosios poezijos dainą į gitaros dėklą dosnūs praeiviai šiandien pirmieji mums įmeta kelis litus.

12. Ilgas kelias namo

12 dalis. Ilgas kelias namo.

Tai buvo pirma naktis po ilgesnio laiko, kai netrumpam panirau į minkštučius sapnus. Jie nebuvo nei rožiniai, nei žydri, tiesiog jie buvo prancūziški.

Sapnavau, kad skraidžiau palei Seną - jaunos sielos kai jau įsikimba svajonių… Neišmuši nė iš sapnų. Jaunos sielos jau tokios yra. Sielos, kurias galima paliesti. Kita vertus, kai kurie jauni ir iki pat senatvės.

Rytas atėjo visiškai neprašytas, lyg paskubintas mano mamos, kuri, berakindama laukujes duris, kažkokiu būdu nuspinduliavo tąjį garsą iki manęs. Trekšt.

Pabudau tą pačią akimirką, kai sužinojau, kad jau esu viena visame bute, išskyrus mano  ryžą katiną.
Atsikėliau ir išlindusi iš dušo pasidariau arbatos. Tada kažkieno sava ranka pabeldė į duris. Buvo dar vos aštuonios. Atvėriau jas ir pamačiau penkis mylimus žmones, iš kurių aš pati buvau šeštas.

- Nemiegi? - nusijuokė Adamas.

- Labai juokinga, - mestelėjau, - deja, neprižadinot, - atvėriau duris, ranka mosteldama į vidų,-užeisit?
- Mes norim pusryčių! - Besimaudamas batus entuziastingai pareiškė Kajus.

- Pasitaisysit.

Namai akimirksniu prisipildė minkšto ir šilto šurmulio, švelnaus, kaip pūkuoti chalatai, besiliečią prie pusnuogio kūno, o netrukus visi kartu pusryčiavome ir gėrėme arbatą.

Guodos kiek netyčiom sušiaušti plaukai pabrėžė mūsų visų plevėsišką prigimtį, Igno rudos akys - mūsų visų stiprumą, kaip šimtamečiai jo akių rudumo medžių kamienai, kurie stovėdavo, net nukritus lapams. Mūsų lapai niekada nenukris, nes mes turime vienas kitą.

Vėlėliau išėjome į lauką, atsigrožėti savų pievų, atsikvėpuoti ąžuolų. Ar kada teko glausti prie nosies ąžuolo lapą, esantį pačioj viršūnėj?

Poryt kelionė. Nenustygstame vietoje, nė vienas, net Kajaus akutės visą dieną žibėjo, o be to - ir Igno. Adamas žiba visad. Žibėtų net jei neturėtų akių.

Guodą labiau traukė vakaras, ji buvo mėnesienos fanatikė, arba… Mėnesiena buvo jos. Žinoma, traukė ir kelionė. Kitaip nekeliautume Prancūzijon.

Saulė vakarop sliuogė namų stogais, kaip katinas prašokdama kaminus ir antenas, o mes tuo metu sėdėjome po tiltu, tolokai nuo miesto. Ir ne taip toli nuo neužmirštuolių pievos... Ir visai šalia savęs, kiekvienas šiandien atsinešėme šimtą procentų savo dėmesio - kas kišenėse, kas rankinėse, kas kuprinėje…

- Liko ištvert rytojų, - kuždesys į ausį privertė mane atsukt savo akis į dešinėj sėdintį Adamą.

- Liko, - patvirtinau.

Guoda su Kajum buvo įtartinai tylūs, didžiąją laiko dalį jųjų žvilgsniai neiškeliavo iš pačių apsibrėžto rato - kelio nuo Guodos iki Kajaus akių ir atvirkščiai.

Viktoras vis skainiojo žoles ir it vaikas mėtė tai į mane, tai į Adamą, tai į Igną, ir galiausiai, mums ėmus mesti atgal, prasidėjo karas, į kurį įsitraukė ir du “pašaliniai”-Guoda su Kajum.

- Čia Tau, - girdėjau prieš atskrendant žolėms į kūną. Tokių šūksnių iš viso nuaidėjo ne vienas ir ne du, vasaros saulė mus palaikė ir nesislėpė dar ilgai, kol mes vartaliojomės pievoj vienas ant kito, svaidėm ilgesnes, trumpesnes, visai sausas ar nuo rasos sudrėkusias žoleles į kitų plaukus ir veidus, rankas, pilvą, bet kur!

Rytojaus tą akimirką mums nebebuvo, buvo tik šiandien ir poryt, tik žolių karas ir Prancūzija. Ir štai, dabar jau mes visi nebeturėjome pavardžių, šūkavom, džiaugėmės, šypsojomės, vienam, kitam ištryško ir laimės ašara, kvėpavom savo pačių sukurta laime, tad teoriškai kvėpavom savimi.

Mes buvome MES, su šimtu procentu kiekvieno savo delne. Štai kas yra draugai.

Galiausiai saulė nurimo ir stogai įgavo tamsius atspalvius, mat, dangaus šviesulys ėmė slėptis už jų. Idant žolės į jį nepataikytų. Visi žolėti atsistojome ir sudėjom po ranką vienas greta kito, taip paleisdami taikos salves, nors mes visi ir taip buvome taikoje.

Ilgas kelias namo - žolės nubyrės pačios, kaip kad nuoskaudos nubyra einant per gyvenimą, kol pasieki laimę. Tą, kuri prieš laiką pati pasiekė mus. Kiekvienas atskirai, nors ir labai nuostabus, su mumis visais kartu palyginus, kažkada buvo niekas, draugystė, štai kas mus įkvėpė tapti kokiais esame, ir būti tiek laisvais kiek esame.

Išsirinkome žoles iš plaukų - tik pagrindines, ir patraukėme plentais.

Ilgas kelias namo.

11 dalis. Maniškiai labiau šypsosi. Kakava

11 dalis. Maniškiai labiau šypsosi. Kakava.

Tą savaitę praleidome ramiai ir be jokių didesnių gyvenimo iššūkių. Nors veikiausiai tai mes buvome iššūkis gyvenimui, ne jis mums.

Vakar buvau pas močiutę, jokios kitos močiutės taip nebūčiau mylėjusi, nes ji mane suprasdavo lyg pati būtų buvusi paauglė. Mes susitarėme, kad močiutė mamai pasakys, jog aš būsiu pas ją porą savaičių - tiek, kiek gali užtrukti kelionė į Prancūziją ir atgal - mes planuojame ten pabūti: aplankyti tą geležinį stebuklą, kurs didingas, bet negražus, gyventi prancūzišku oru, pagaliau jo įkvėpti. Valgyti prancūzišką maistą iš prancūziškų parduotuvių, asmeniškai Ignas su Viktoru - ragauti prancūzišką alų, mudvi su Guoda ir Kajumi -prancūziškos arbatos bei vyno.

Aš važiuoju ten, kad iškelčiau taurę prie Senos, tam, kad pakiščiau galvą po nesavu lietum, jei tik jo bus, kad pamatyčiau besišypsančių prancūzų veidus ir palyginčiau su savo draugais, ir man vis atrodytų, kad maniškiai labiau šypsosi, atrodytų, nes žinočiau. Nesakau,  kad prancūzai nelaimingi žmonės, bet aš jų nepažįstu.

Kone visą šiandieną sėdėjome namuose - bandėm įsiminti savų namų saldumą, tai, kad turim pastovią vietą po stogu, nes Prancūzijoj mes nieko nepažįstam… Galų gale, rašėme didelius sąrašus daiktų, kuriuos dėsimės į kelionę, po to išbraukėme didžiąją jų dalį, ir gavom kuklų sąrašėlį, kuris telpa į kurpinę. Juk visiems taip.

Vakarop susitikome ir su puodeliais naminės arbatos įsitaisėme parkelyje. Saulė blizgino dangų visu galingumu, ir keletas plunksnuotų debesėlių buvo kaip silpni mėnuliukai aplink ją. Silpni, bet gražūs. Tai, kas neišsiskiria, dar nereiškia, kad nėra didinga.

- Važiuosim visi šeši, - galiausiai raportavo Ignas. Tai reiškė, kad mūsų šešetukas net Prancūzijoje liks šešetuku. Nuo tos minties paliko be galo gera.

Adamas lyg pirmokas suskaičiavo pirštu visus esančius:
- O jei mūsų tik penki?, - suprunkštė.
Guodai šyptelėjus - tai buvo it leidimas - visi ėmėme juoktis.
- Kažkas pamiršo save, - švelniu angelo balseliu užsiminė ji.

Viktoras gurkšnojo arbatą, žiūrėdamas į žemę, kurią lygiai prieš pusmetį daigojo sniegas ir ledas, ir kuri dabar žaliavo it būtų žaliavusi visada. Visu savo gražumu.Ta žolė pati buvo grožis, ypač kuomet būdavo persunkta vakarinės rasos. Žemė garavo, ir taip pat garavome mes –tiksliau, garavo iš mūsų - sulig kiekviena diena iki kelionės iš mūsų garavo nuoskaudos, skylės, blogos emocijos, bei blogos mintys, tos dvi savaitės, prieš kurias gavom pasiūlymą, buvo šventas mūsų laikas, skirtas apsivalyti. Antrasis Adventas. Amen.

- Gal kas nori pabaigti mano arbatą? - pakėlė akis į dangų Ignas. Kartais atrodė, kad mes ir buvome danguje, o tas virš mūsų - tik iliuzija. Toli gražu ne aukštesnis lygis… Mes buvome aukščiausiame. Matyt ir Ignui taip atrodė, nes negalėjo nuleisti savo ramaus, bet susižavėjusio žvilgsnio nuo bejėgio pasislėpt skliauto. Ignas buvo du viename. Visad. Jo mėlynos akys veikiausiai buvo atskilę dangaus gabalėliai.

- Ar būsim čia, kol atsiras mėnulis? - susižvalgė Adamas.

- Jis visada yra, - išgirdom Kajaus balsą.

-Bet kol nematome, netikim, - pridūriau. Ginčas su Kajumi būdavo garbės reikalas ,ir gana rimtas, jei nugalėdavai jį: tapdavai profesionalu. Bent tam kartui.

Ignas sukikeno ir visi atsisukome į jį kaip užprogramuoti.

- Gal aš jums kuo sergantis? - vis dar nesupratome apie ką jis, o toliau šypsojos, kone juokdamasis, - kol laukiau to stebuklingo sakinio “taip, aš noriu Tavo arbatos”, išgėriau viską, kas liko, - juokės toliau, - negalima taip elgtis, aš jos nenorėjau, - ėmė teatrališkai skųstis it mažas vaikas. Kaži, gal toks ir buvo…Bet jei jis, tai ir mes visi.

Galiausiai “atsirado” mėnulis, ir mes ėmėme tikėti, kad jis yra. Guoda vėl susisupo į rudą savo skarą ir pamažu visi patraukėme savo keliais, man ir Adamui susirinkus puodelius ir nunešus namo palydėjome Guodą su Kajumi, nors man kartais atrodo, kad jiems reiktų kiek dažniau pabūti vieniems.

Grįžę suplovėme puodelius. Liko vos kelios dienos, vos kelios dienos čia. Ir tada “ate” kone dviem savaitėm. „Iki“ Lietuvai, „labas“ Prancūzijai… Bet aš vis tiek myliu, mes mylime ir tuos, su kuriais atsisveikiname. Mes mylime Lietuvą, ir gal tik ten, prie geležinio stebuklo, tai suprasime.

Mama jau miegojo, tad su Adamu dar kuriam laikui okupavome mano balkoną. Dangus buvo įstabiai giedras, nors juodame danguje negali ir žinoti. Bet kai jis būna kakavinis, juk žinai, kad debesuotas. Juk ir kakava negiedra.

10 dalis. "Ateik atsisėsti ant mano krašto"

10 dalis. Ateik atsisėsti ant mano krašto

Nakties molbertai buvo nykūs kaip niekad. Purvini, suliję… Purvina naktis. Tai kaip drobė, kurią randi vandenyse: matai, kad joje kažkada buvo paveikslas, bet jo nebėra. Ir lygiai taip pat žinai, kad dabar naktis. Tik iš to, kad yra kontūrai.

Atrodė kad sienose stūkso skylės, atrodė, kad viena iš jų įlindo į mane. Mėnulis nežiūrėjo. Jam nebuvo įdomu, nors jis buvo įdomus man. Neabipusis dėmesys… Kažkur toli naktinėjo pelėdos, negirdėjau, bet jaučiau. Dalį laiko praleidau spoksodama pro langą, buvo žavu žiūrėti, kaip viskas keičiasi - medžiai tai virpa, tai ne, paryčiais miškelyje prasižioja gėlės. Praeivių beveik nebuvo, kaip ir visada - juk tai naktis. Tik vienas kitas vienišos tamsos pakeleivis.

“Ateik atsisėsti ant mano krašto. Čia labai gražu”

Prasivėrusi langą galiausiai įsidrąsinau atsisėsti ant palangės. Vėjas kiek atgaivino sielą. Kone pats didžiausias gyvenimo klajoklis... Ir kur tik jo nėra! Niekada nemačiau jo žilos barzdos, tad apie vėją su kitais sutinku tik dėl vienos minties: jis turbūt niekada neserga.

Tai buvo dieviškas oras, po vakarykštės liūties pilnas smulkių smulkeliausių vandens lašelių. Jis šypsojosi ir aš šypsojausi jam. Laikas bėgo tai lėtai, tai greitai, visa, ką apie jį tą naktį galėjau pasakyti, buvo tai, kad jo neįmanoma kontroliuoti. Tiesa, kartais atrodydavo, kad laiko nėra. Tik tam tikri pokyčiai. Laikas buvo nustatomas pagal gamtą, ar tai gamta pagal laiką? Ar tai vienas ir tas pats.

Švintant prisileidau pilną vonią vandens ir įsitaisiau joje, stebėdama aušrą pro vonios langą. Gyvenant trečiame aukšte iš kitos pusės juk niekas nežiūri, o Tu matai! Ir tai ką gali matyti… Naktimis šliaužiančius praeivius, urzgiantį šunį, kurs atrodo it mirusio žmogaus vėlė, skalijanti savo balsu tam, kad pasiskųstų, sušuktų “grąžinkit man savus”.

Tai, kuo gali gerėtis žmonės buvo kiekvieną dieną. Tai buvo smulkmenos:  debesėliai danguje, lašelis lietaus... Nežinau, ar aušra buvo smulkmena: iš esmės viskas sukosi pagal ją, bet kita vertus… Jei tai ji sukosi dėl mūsų ir pagal mūsų norą, ji buvo smulkmena. Smulkmenos buvo pats DIDŽIAUSIAS pasaulio grožis. Smulkmenos didelės, kai jas myli. Tokios, kad gali apkabint.

Toje aušroje aš mačiau savo Prancūziją, miestą, į kurį manęs visai netraukė tas didelis geležinis stebuklas - tai buvo maža ir negraži smulkmena, kad ir didinga. Ir Hitleris buvo didingas, bet jis negražiai elgėsi. Ar ne teisybė? Jaučiau, kad ta kelionė sulopys mane iš naujo. Sulopys visus. Kad ir kokie mes buvome linksmi ar tvirti, visi turėjome skylių ir nuoskaudų. Juk žmonės tokie, jie kitaip negyventų. Skaudina vieni kitus, skaudina ir myli… O svarbiausia, kad myli.

9 dalis. Akis pakaušyje

9 dalis. Akis pakaušyje

Tą pilką dieną mes smagiai prašvilpėme mano namuose: pusšlapiai parsibeldę į juos susėdome ant sofos, pasitaisėme arbatos, kuri it mano ryžas katinas raivėsi puodeliuose savo arbatžolėmis, kaip katinai raivosi uodegomis. Kajus sugebėjo pats susirasti gitarą ir netrukus pasinėrėme į muzikos ir pokalbių visumą: viena daina, po to kokia tema, kuri primena dainą… Guoda labai gražiai dainavo, ta mergina turi neišpasakytai gerą balsą. Kiek vėliau atsibeldė ir kiti du permirkėliai - Adamas su Viktoru. Ir, deja, likome tik be Igno, kurs tuo metu buvo sode.

Diena nebuvo niūri tiek, kiek buvo oras, mat, paskui visi bendrai išėję į mano balkoną, aprimus liūčiai, žvelgėme į cukraus vatos debesėlius ir fotografavome. ”Žiūrėkit, ten dramblys!” Ko tik su jais nesugalvoji. Ko tiktai..

Adamas padėjo man suplauti puodelius, išsiskirsčius mūsų, šįsyk, nepilnam šešetukui. O vėliau, vis dar lyjant, užėjo Ignas. Muzika. Vėl muzika. Aš nieko prieš. Mes nieko prieš. Muzika nieko prieš.

Vakaras žadėjo nepakartojamai gaivų orą po visos dienos liūties, kuri nuplovė bet kokią taršą. Ji nuplovė mūsų širdis.

Su Adamu išėjome į lauką pabraidyt po balas. Tai buvo pasakiška, galiausiai ėmėme taškytis ir vienas kitą gaudyti, kol paslydau, bet jis spėjo sugauti mane anksčiau, negu įvirtau į balą…

- Argi ne gera? - tyliai sukuždėjo tebelaikydamas mane glėby. Linktelėjau galva ir išsivadavusi atsirėmiau į medį. Tas žolės kvapas, kai nulyja lietus, tie maži lašeliai ant jos. Tai buvo gyvenimas. Mano Prancūzija.

- Kalbėjai su mama? - pasiteiravau jo apie Prancūziją, tiesa, užmiršusi, kad aš apie tai galvojau, bet neprasitariau jam. Apie kelionę.

- Aha, išleido. Bet Tu su savąja nekalbėjai, - prunkštelėjo ir ėmė draugiškai juoktis.

- Ei…Nejuokinga, - ėmiau juoktis ir pati. Nuplėšiau medžio lapą ir įkabinau jam į kokosinius plaukus, - mes išvažiuosim. Tikrai išvažiuosim.

Vėjas atbudo ir besloguodamas lašais nuo medžių lapų, užkliudė mano plaukus. Įsipynė kaip užtrauktukas į juos. Ir į Adamo. Kiek daug užtrauktukų. Adamas susigūžė ir atsirėmė į tą patį medį kitoje pusėje. Medis mus jungė, bet aš nemačiau Adamo ir Adamas nematė… Iš kur man žinoti. Adamas, regis, turėjo akį pakaušyje. Akį, kuri mokėdavo matyti kitų širdis, jausti kitų mintis ir matyti kiaurai per medžius.

- Juk Tu matai…Ar matai? - tai turbūt buvo labiau retorinis klausimas. Adamas išties buvo kaip Mažasis Princas - jis nutylėdavo atsakymus į paprastus klausimus, bet kartais tais pačiais žodžiais, kuriais būtų atsakęs, atsakydavo į retorinius.

- Aš užuodžiu. Ar to ne gana?