29 dalis.

II

Dabar mano kambario sienos yra pastelinės oranžinės spalvos. Naktis belste beldžiasi į langus. Mirties ir ramybės, sąstingio ir palaimos metas. Naktis tai toks metas, kai lengviausia suvokti, kad laiko nėra, arba jis yra visiškai pavaldus Tau. Tai toks laikas, kai negali skubėti, nes nesvarbu, kas Tave tuo metu apima – ramybė, ar visiškas nejaukumas, neramumas - Tu vis tiek turi begalę laiko tai išgyventi.

Ši mano naktis trunka ištisą naktį. Naktį nuo pirmosios N, nuo pirmosios mano nakties kertelės, ir tęsiasi iki pat aušros, kuri pažadina miestą sirenoms, signalizacijoms, tiksėjimui, viešajam transportui. Retsykiais yra tiesiog beprotiškai įdomu nenueiti miegoti, jau vien dėl to, kad apima nuostabus jausmas stebint, kaip beldžiasi rytas, kaip jis sliuogia šaligatvio viršūnėlėmis ir pamažu apima visą miestą, paversdamas visa beprotybe. Kiekvieną dieną mes matome tą beprotybę, tačiau mes nematome jos įsčių, kaip ji užsimezga ir kaip ji gimsta. Ir tai, pats procesas, yra tūkstantį kartų gražiau už tai, kas iš jo gimsta.

Būna tokių naktų, kai tiesiog neužmiegi net atsigulęs anksti. Ir būna tokių naktų, kai kurį laiką kažką veiki, „naktinėji“, tuomet, kartais jau net paryčiais, atsiguli į lovą, ir rezultatas – visiškai tas pats. Neužmiegi. Būna naktų, kuomet leidi sau skęsti sielvarte ir nostalgijoje, ir mažytė dalelė Tavęs jaučiasi šviesiai, ir Tu pasitinki rytą su keistut keistutėle nostalgija. Ir būna naktų, kai tiesiog jauti, kad viskas aplink – per žavu, kad miegotum. Per žavu.

Ir nesvarbu, į kurią iš tų naktų pakliūtum, rezultatas visuomet būna toks pat: rytas. Tu sulauki ryto. Po nakties jis ateina. Naujas rytas. Tu išgyvenai.

Aplinkui keičiasi tiek daug dalykų, tačiau šitas sugeba keistis ir kartu visada atnešti tą patį rezultatą. Štai Tu stovi čia, gyvas. Atėjo rytas, ir todėl aš galiu matyti Tave. Galiu užuosti Tave, matau Tavyje žmogų. Judrų, neramų, ambicingą, užsispyrusį, kenčiantį ar bet kokį kitokį, besišypsantį, laimingą, pavyzdingai nepasiklydusį emocijose – aš vis tiek Tave matau.

Tačiau. Tačiau dabar vis dar naktis, aš gyvenu viena, ir viskas, kas man lieka, norint matyti kažką ir šnekėti su kažkuo, visa, kas man lieka, yra Dievas ir aš. O jei dar Dievas yra ir visame kame, tuomet lieka vienas aiškus variantas: aš.

Veidrodyje matau jauną moterį, kuriai kažkas nutiko. Kuri kažką pametė kelyje iki čia. Kuri kartais beprotiškai ilgisi Guodos ir vieną kartą, ne per seniausiai, nuėjusi aplankyti jos į mirusiųjų karalystę praleido ten visą naktį ir paryčiais užmigo atsirėmusi į jos antkapį. Skambės juokingai, tačiau tam tikra prasme buvo gera pagaliau vėl, po šitiek laiko, praleisti daug laiko su ja, ir dar naktį.

Matau žmogų, kuris retsykiais jaučiasi įstrigęs praeityje, nes dėl to, kad labai myli, nesugeba šimtu procentų išgyventi dabarties, nes to, ką ji myli, šią akimirką nėra greta jos, ir ji, iš gyvenimo ir mylėjimo, renkasi antrąjį.

Ir matau žmogų, kuris bėga nuo savęs, nes savyje jis randa atsakymus. Kuris žino, kaip padaryti save laimingu, tiesiog dar nesiryžta rinktis to, nes tai reikalauja pastangų ir pokyčių jame pačiame. Tas žmogus netgi puikiai žino, ką reikia keisti ir kaip, ir kad tai padaręs supras, kad gyvena nuostabiame taikiame pasaulyje, kuriuo visuomet ir tikėjo, kuris ir žinojo, kad yra čia, aplink ją, toje vietoje, kur ji stovi, ir joje pačioje.

Vieną iš tokių naktų imi ir nusprendi, kad reikia keistis. Tačiau tam reikia atsisveikinti su senuoju savimi.

***

Kai išaušta rytas, aš surenku Adamo telefono numerį. Ant stalelio greta garuoja rytinė kava ir godžiai žiūrėdama į ją aš klausausi, kas vyksta telefono ragelyje. „Dabar rytas ir aš dar miegu“ signalas ilgokai pypsi man į ausį, ir galiausiai užsimiegojęs vyrukas pakelia ragelį, sumurmėdamas ką nors panašaus į „Taip?“ arba „Klausau?“, arba „įdėmiai?“. Vienas Dievas težino, kas tai buvo, bet tol, kol suprantu, kad to rytinio žodžio funkcija buvo parodyti, kad atsiliepei ir išgirdai mane, man to užtenka. Aš paklausiu, ar Tu nieko prieš, jei aš atvyksiu šiandien ir Tu, žinoma, atsakai, kad tai puiki diena mano atvykimui. Ir aš žinau, kad ko gero turėjai begales darbų (laimei, Tu bent jau ne iš tų žmonių, kurie turėtų begales planų), ir išgirdus draugės balsą visus savo šiandienos popierius mintyse ranka nubraukei nuo stalo ir jie pasklido po visą kambarį. Ir man tai tinka, nes aš žinau, kad ir Tu to nori. Žinau, kad nesi kažkoks pamišęs Emilės vergas, kuris išties nenorėtų, kad atvykčiau. Žinau, kad tarp mūsų nėra tokio dalyko kaip noro iš vienos pusės. Kad Tu visada norėsi mane pamatyti.

Ir būtent todėl man reikėtų atsikratyti tos savo dalies, kuri gyvena praeityje ir praeitimi. Galbūt Tu nesi greta manęs kiekvieną akimirką, tačiau jei man reikia, Tu būsi greta manęs, net jei mes nebegyvenam viename name ir mus skiria keletos valandų laiko tarpas kol atkeliaujame vienas iki kito. Galbūt aš praradau brangią draugę kaštoniniais plaukais, bet, Dieve mano, metas judėti į priekį, net jei ir nesu taip užstrigusi toje naktyje, kaip Kajus. Kartkartėm, kuomet dar nuklystu į tą naktį, atsimenu, kaip mudviem su Adamu prie židinio žiūrint filmą, man paskambino pirmąsyk gyvenime girdimas balsas ir papasakojo, kad kažkoks vaikinukas su mergina nuskriejo mašina nuo tilto, ir aš ko gero juos žinau, nes vaikino telefone yra mano numeris.

Iki kol nuvykome į vietą, nežinojome, kaip jie, ar jie išvis gyvi, jei taip – ar jie abu gyvi, kaip jie laikosi, ar smarkiai sužeisti, ar dar kas nors nukentėjo... Mes važiavome ir mano skruostu riedėjo ašara. Kai išlipome, pamatėme greitosios pagalbos „bagažinėje“ ant grindų sėdintį į apklotą įsisiautusį Kajų, kurio akys buvo kažkur kitame pasaulyje. Jo žvilgsnis šokčiojo nuo vieno taikinio prie kito nežmonišku greičiu, apatinė lūpa virpėjo, ir tą akimirką aš pajutau, kad jau viskas. Kad tai yra naktis, kai kažką praradome, naktis, kurios mes neišmiegosime. Nei vienas iš mūsų šešių... penkių... Kad kažkas įvyko, ir viskas aplinkui neišvengiamai pasikeitė, ir jau niekada nebebus taip, kaip anksčiau. Tą akimirką skaudu tai suvokti, ir aš dar pamenu tos nakties skausmą, tos nakties, kaip vienišo vilko, kaukimą, tačiau tai, kad niekas nebebus, jau nebebus kaip anksčiau, nebūtinai yra blogai. Ir išaušo rytas, kai ėmiau ne tik tai suvokti, bet suvokti tai taip, kad pagaliau galėjau imti naudoti praktiškai, o tik tai ir yra tikrasis suvokimas. Žinojimas, be paties veiksmo, yra niekas, yra tuščias lapas. Tebūnie lapas yra žinojimas, bet kol jis yra nepanaudotas, vėjas blaškys jį į visas puses, ir žmogus, bet koks žmogus, pagavęs tą lapą, jis, geriausiu atveju, galės jį prirašyti. Ir tik prirašytas lapas kažką reiškia.

Ir štai aš nutariau prirašyti lapą, ir tas mano gyvenimo rytas, kuriuo aš išgyvenau, buvo nuostabus. Buvo dar vos prašvitę tą nykų žiemos rytą, kai aš apkabinau Adamą. Aš paklausiau, ar galiu pasilikti ilgėliau, nors pati puikiai žinojau atsakymą. Ir tai buvo reikalinga man, buvo išties reikalinga, kad galėčiau išgyventi dabartį. Būti čia ir dabar, užuot buvusi praeityje, su tuo pačiu Adamu, tik kitomis aplinkybėmis. Dieve mano, ką galima veikti praeityje, kai visai greta Tavęs – toks nuostabus žmogus. Ir tada suvoki, kad išties jis visada greta, todėl Tu bereikalo susikūrei sau iš praeities atėjusį Adamą.

28 dalis

28 dalis.

Niekada nereikia skubėti, nes skubėjimas priverčia žmogų viską daryti šiek tiek lėčiau.

Knygos krenta ant žemės. Greitai jas surenku ir susimetu į krepšį. Užaugusius plaukus – Dieve, kokie jie ilgi – surišu į kasą, įšoku į batus. Šiaip ne taip, drebančiais pirštais užsirišu raištelius ir viską pagriebusi išpuolu į lauką. Bėgdama per gatvę priverčiu keletos mašinų vairuotojus paspausti garso signalus (visai, kaip per filmus Niujorke), ir atsidūrusi stotelėje įšoku į jau beveik važiuojantį autobusą.

Pagaliau atėjo minutė, kai galiu nustoti skubėti. Įsispoksau į laikrodį ant rankos ir vaizdas aplinkui ima nykti. Galvoje pražūtingai tiksi sekundės. Laikas. Dieve mano, kada pradėjau juo tikėti?! Ar tai atsakomybė išmokti tai, ką nori, mane privertė melstis jam? Ar tai įvykių grandinė mano mintyse klusniai susidėliojo į valandas ir sekundes?

Paklaikusi išlipu stotelėje. Džiaugiuosi nepravažiavusi vietos, į kurią man reikia. Tačiau tai tuo pačiu ir liūdna. Liūdna, kad grįžus namo nebereikia stabtelti prie durų pažiūrėti, ar jas užrakinai. Liūdna, kad nebereikia baimintis netyčia pravažiuoti Tau reikiamą stotelę. Liūdna sekti sekundes laikrodyje. Liūdna žinoti, kad knygos mano krepšyje didžiuliame pastate privalo būti atverstos tiksliai pagal paskaitų tvarkaraštį.

Sustoju prieš pasisukdama už kampo. Lėtai įkvepiu. Štai ir vėl mes kvėpuojam tuo pačiu oru. Manyje tarsi kažkas atgimsta. Pasaulis pakvimpa neužmirštuolėmis, kūnas sušyla nuo metų metus šešiese gertos arbatos. Iškvepiant sušvinta saulė. Tamsa užmerktame žvilgsnyje konvertuojasi į ryškią, švelnią žolę. Pasaulis aplink mane pradeda suktis. Jį užkariauja vaikiški žvilgsniai, sakalų sparnais skrosdami dangų.

Pasitvarkau palaidinę, nė nepajuntu, kaip imu šypsotis, ir išnyru iš už kampo. Pasauli, aš grįžau.

Jis sėdi atsukęs nugarą medžiams. Jo pečiai, kadais buvę mano pagalvėmis, dabar tikras vyriškumo įsikūnijimas. Jo plaukai surišti. Nuo saulės kiek pašviesėję. Už ausies slepiasi viena vienintelė tyčia paleista sruoga, dailiai apvyniota melsvų ir juodų siūlų ornamentais. Jis atrodo it žavingas užsienietis. Jo švarkas „nesipjauna“ su džinsais. Jis yra Adamas.

Mano šypsena dar išsitįsia į šonus. Prisėdu šalia, ant suolelio amfiteatre. Už nugaros gamta prašosi dėmesio. Paukščiai, vėjas... Manau, kad tiek vieta, tiek laikas nuostabūs. Mes žiūrime vienas į kitą. Mūsų žvilgsniai kitokie, bet tai vis dar Emilė ir Adamas.

Nežinau, kiek laiko prabėga. Nutariu, kad knygos mano krepšyje degina sielą. Man jų šiandien nereikia. Šiandien ne ta diena žingsniuoti laiptais, murmėti koridoriuose, dairytis bendrakursių, stebinti auditorijas savo piešimo ant stalų įgūdžiais... Šiandien TA diena. Diena, kai esame mes. Mudu su Adamu ilgai kalbamės. Saulė kaitina galvas. Jaučiu, kaip nuo pokalbių gyja mano paskutinės dar matomos mėlynės. Neprasitariu apie tai nė žodžio, nes tai jis iš mano namų išmetė Jį. Tai jis lankė palatose ir pilnom saujom neužmirštuolių gydė mane. Tai jis kiauras paras kartojo, kad esu verta geresnio. Ir jis buvo teisus.

Mes pakylame ir paliekame šitą juokdarių teatrą vidury miesto. Apgaulę, kuria tikime – gamtos dvasią vidury didžiulių pastatų ir gatvių, ir mašinų, prijaukintų šunų, vietų, kur niekada nerasi pelių, greito maisto restoranų, tarp skubėjimo, sekundžių, sąstingio, bijojimo keistis ir atrasti, uždarų praeivių akių, mes paliekame viską... Mes ne tie. Mes neturime bendro pasaulio. Mums rūpi.

Nutariame aplankyti Guodą. Mes nuperkame jai gėlių. Didžiulę puokštę gėlių, kurioje tarp baltų žiedų it stebuklas įsispraudžia vienas melsvas. Gamtos ateivis, tačiau turintis gamtos pilietybę.

Mes atidarome juodus vartelius. Tyliai, bijodami įsmigti į šį pasaulį, žengiam pirmyn. Galiausiai randame mums reikiamą eilę ir atsikvėpiame. Slogumo skraistė apgobia mudu su Adamu. Čia nėra oro.

Susižvalgę padedame puokštę. Saulė sušvinta naujomis spalvomis ir mes suprantame, kad šiam pasauly užsibūti nereikėtų. Atsistojame ir paliekame antkapį vieną. Grįžę į miestą sustojame prie ledų furgonėlio.

Guoda mirė prieš metus. Mes visi jos ilgimės, bet ji vis dar su mumis. Jie pašėlusiai greitai važiavo. Važiavo pašėlusiai greitai, linksmai, kreivai... Ir įvažiavo į upę. Mašinai skęstant Kajus dar nardė po vandeniu, bandydamas ją ištraukti. Tačiau kai ištraukė, jai jau nebeskaudėjo.

Ignas tąsosi po Paryžiaus vakarėlius su visa įranga, reikalinga fotografuoti. Jis siunčia atvirukus, ant kurių jo paties užfiksuoti momentai, fotografijos. Vakar jis atsiuntė bilietus mums keturiems. Tačiau nėra jokios garantijos, kad mes visi būsime ten.

Kajaus nemačiau gal mėnesį. Jis užsibarikadavęs mintyse ir iš keturių pusių jį supa tos nakties vaizdai. Jis nebeįveikia tilto ir nebeleidžia sau prabangos atidaryti durų. Bet mes, eidami pro šalį, pagriebiame gatvėje grojantį savo juodąjį bičiulį su vis dar mėlyna plaukų sruoga – Viktorą – ir trise patraukiame nuogu šaligatviu. Saulė pamažu traukia link vakarų. Lūpomis glamonėjame orą. Nesvarbu kas, mes vis dar šešiese. Galima jausti Guodos plaukų žibėjimą saulėkaitoj. Ji kvėpuoja šalia.

Kajaus namas iš tolo žiūri mūsų pusėn. Jis kaip alkanas šuo, kurį reikia aplankyti ir pamaitinti.

Mes paskambinam į duris ir ant kilimėlio paguldome dovaną. Į mus atsitrenkia tyla. Tuomet skambiname tol, kol pavargsta rankos, ir visi pasitraukiame už kampo. Tyliai atsiveria durys. Pavargusi ranka nutįsta voko link. Keliant jį, šis išsprūsta kaip paukštis. Ranka vėl siekia voko.. Ir aš ją pagaunu.

- Jis atsiuntė bilietus. Ar galiu kuo padėti?

Mes išnyram.

Jis grįžta į glėbį.

Balandžio 17d.

Nėra nieko nuostabiau, negu žinoti, kad visi mes klystam.

Gegužės 2d.

Ir mes visi šeši sėdim ant tilto.

27 dalis. Jei aš būčiau

27 dalis. Jei aš būčiau

Turime kokį pusvalandį, gerai pasistengę – valandėlę, iki kol rankas ir skruostus apgobs per šaltas tverti žiemos niūrumas. Mes prisėdame ir atsisukame didelį termosą arbatos, o dangus virš mūsų blaivosi po nakties pūgų didžiuliais kąsniais. Debesų migracija, vėjas, ir netgi medžių šnarėjimas sustingsta ir pasilieka toj baisiojoj, gūdžioj žiemos pusėj, kurios mes beveik niekada neturėjom, nes mūsų per daug, ir mes šypsomės. Atsikeliam ir užmiegam su mintim ir žvilgsniais.

Susėdam, ir visi šeši susipažįstam iš naujo, paminėdami, ką šiąnakt sapnavom, kiek iš mūsų kur nors ant ledo kelyje pargriuvo, kada pabudom, ir ką atradom šią žiemą.

O dangus tyliai klausosi, lyg nieko kito nebūtų kažkur pasauly, kalbančio visai tokius pat dalykus, ar, galų gale, ir kitokius, bet vis tiek kalbančio. Lyg mūsų pasaulis būtų vienintelis, ir jo sienos nesiremtų į visų kitų pasaulių sienas.

Nepajuntam nė kaip veidus užkariauja nepastebima palaimos tvirtovė, nei kaip aplink vėl ima snigti. Bet mūsų sielas ir kūnus supa šiltos arbatos karalija, žiema užsimiršta, sniego spindėjimas atsimuša į mūsų kaktas ir oras kurį laiką prašviesėja mažoriniais vardais ir žodžiais.

Kai ta amžinybė visiškai sustingsta, pasijuntu visagalė, nes esu ten, kur ir noriu būti. Ko gero, visiems reikėtų to paklausti: ar jūs esate ten?

Bet aš matau juos – matau Adamą, kurio plaukai pamažu apsigobia unikaliu ir baltu žiemos parašu, matau Guodą, kurios veidas iš tolo švyti it vasaros rytas, matau Igną, iš pažiūros nepažįstamiems – tokį paprastą žmogų, Kajų, kuris visad dvejojo, kas geriau, – arbata ar vynas – ir Viktorą, kuriam iš metų į metus kas nors kartoja, kad šis išaugs iš savo ilgų plaukų, išaugs iš savo klausomos muzikos, galų gale – iš savo charakterio, bet jis visada juos nuvilia, nes tebėra jis, aš matau juos, ir bijau, bet tuo pačiu ir tikiuosi, kad ateis diena, kai pasikeis vietos, kuriose jiems norisi būti. Tai nereiškia, kad pasikeis mūsų santykiai: keletą kartų per amžinybę mes susitiksime ten, kur visada, kartais vis dar vieni kitiems pasibelsime į duris nepranešę, net jei vietas, kur gyvensim, skirs tūkstančiai kilometrų, bet man taip baisu, kad mes augam ir stiebiamės, ir dangus vis arčiau, tačiau už tai mokame savo pačių laiku. Taip baisu ir taip gera užaugti kartu, šešiese, susikibus žvilgsniais, kurie apkabina dangų ir to gana, nes mūsų dangus kol kas vienas kitam esame mes patys.

***

Už lango į nežinią lėtai grimzta saulė. Mes susigūžę stovime prie mano durų slenksčio ir laukiame, kol šaltuko išglamonėtom rankom pagaliau atrakinsiu duris šiaip ne taip kuprinėje surastu raktu. Galiausiai įžengiame į vidų, taip uždarydami savo iškylavimo sezoną. Vidury žiemos… Sniegas mintyse byra it kanifolija, smičiui atsargiai liečiant stygas. Garuoja dangiško eleksyro kvapas iš įkaitusių puodelių. Taip netikėtai mes pametame žodžius ir lieka tik mintys. Paslapčiom, slėpdami vienas nuo kito, dairomės į savus, kelyje savo žvilgsniais kliudydami baldus, kurių išties niekada mums ir nereikėjo, arbatos puodelius, be kurių neįsivaizduojame  savo vasarų ir žiemų, mano šeimos nuotraukas, bet visa tai lieka tik pretekstas. Pretekstas matyti juos. Pretekstas jausti.

Ar girdi, kaip švelniai gitaros stygas užgauna mūsų sąjunga? Ar jauti ant savo pečių vėjo, žiemos debesų ir pavasario saulės glamones? Ar pastebėjai, kad lietus niekuomet niekuomet mums nebuvo šaltas? Kaip ir mes nebuvome vienas kitam.

Šiame pasaulyje kiekvienas galėtume pasiskirti sau po daiktą, kaip savo išraišką. Kas saulę, kuri visus džiugino, kas puodelį, kuris šildė, kas knygą, kuri nė pati nepastebėdama mus užaugino gyventi.

Jei aš būčiau, aš būčiau rasa. Vasarą glostyčiau jų nuogus padus. Pakilus saulei krisčiau į beribio Senos mėlynumo dangaus platybes. Kad tik matyčiau, girdėčiau, užuosčiau… Užuosčiau Jus.

26 dalis. Euforijos pašvaistė

26 dalis. Euforijos pašvaistė.

Aš stoviu prieš mirusią gatvę. Gatvę, kurioje daug sielų ir mašinų. Bet nė vienos iš tų mašinų aš niekada nemačiau judant. Kartais aš stoviu prieš veidrodį ir man atrodo, kad aš negyva. Bet argi ne natūrali žmogaus būsena yra pusiau gyvas - pusiau miręs?  Argi ne tada, kai jis gimsta iš naujo, pusė jo atgyventos senatvės žūva ir krenta į pagonišką kapą, o pagonišką, nes mirštantis jau nebetiki? 
Akimirką pasirodo, kad sninga. Virš stogų prabunda mėnulis, dangus kosteli jo šviesa. 
O jei dangus nemyli mėnulio? 
O jei mėnulis su saule, kaip vaikų pasakose, yra pasmerkti amžinai meilei be atsako, nes jie niekada nesusitinka? 
Ar verta tikėti mokslu, jei jis nėra įdomus?

Juo labiau, jei nėra nei tiesos, nei melo, tik tūkstančiai skirtingo tikėjimo pavyzdžių. Tad galbūt taip pat, kaip žmonės stovi priešais mėnulį, galbūt tai jis stovi priešais mane. 
Kas yra tikėjimas be žmogaus, ir kas yra žmogus be tikėjimo? 
Iš visų akių, kurias esu mačiusi, dar niekada nemačiau tokios būtybės, kurios akyse bent akimirką nežybtelėtų kruopelė būties. Vadinasi, dar niekada nesutikau netikinčio. Labiausiai tikintys man atrodo mano draugai - penkeriukė. Todėl, kad tai aš jais labiausiai tikiu. Todėl, kad mes, būdami šešiese, įjungiame uždaro rato euforijos režimą, kuris neįmanomas nesant vienam iš mūsų. Kaip šiandien. Pagalvėlės ant žemės, arbata ir šešios vienos euforijos pašvaistės. Šešios mintys viename siluete. Kartais tas siluetas aprūdija, kartais spalvingai šmėžuoja ryškiau, nei visada, bet sukalkit man karstą, jei jis kada nors ištirptų. 
  – Rytoj – penktadienis, – savaitės dieną pabrėžia Ignas. 
  – Penktadienis yra savaitgalis, – griausmingai šventiškai išvedžioja Kajus. 
  – O savaitgalį reikia švęsti, – pabaigia Guoda. 
Nesikišu į jų šypseną sukėlusį, lyg surepetuotą dialogą. Smagu ir gera klausytis. Tada iš įvairių pusių pažyra pasiūlymai, kaip reikia praleisti savaitgalį, ir, vienas iš nelogiškiausių iš jų - pasiūlymas vidur žiemos lauke surengti pikniką. Pirmas penkiolika minučių ta tema kuriami anekdotai. Kitas penkiolika Adamas juokdamasis bando įrodinėti, kad tai įmanoma. Vadinasi, Adamas pasiilgo atsakomybės. Tuomet reikia jam pagelbėti! Kaip? Ogi užkrauti atsakomybę! 
***

Kaip nuostabu yra pabusti ankstyvą rytą, ir pabusti per anksti. Saulė savo dangiška esybe dar neliečia dangaus, ir šiluma neglamonėja šaltuku nuskurdusios žemės. Naktinių šviestuvų sukurta migla skęsta pražūtingam sniego karalienės atodūsyj. 
Aš atsisėdu lovoje, ir prasitrynus akis iki bent 0.5 matomumo diagnozės, įsistebeiliju į šalnos išraižytą langą. Gatvėje šoka sušalusio Dievo ašaros ir krenta į purią it netikrą žemę.
O dangų savo žvilgsniais kur ne kur apgobusios smalsiausios iš smalsiausių žvaigždės…

25 dalis. Slėpininga saulė

25 dalis. Slėpininga saulė.

O Adamai, kiek Tavęs daug ir kiek mažai laiko. Įsiminti tavo plaukų kvapą, odos žvilgesį, rankų mostus... Kiek mažai laiko išmokti nupiešti Tavo skruostikaulius ir nosį. Kiek mažai laiko pasilikti tavo glėbyje, kad nepamesčiau žvilgsnio ir verkiančios nakties žingsnių tavo pėdomis. Kaip baisu užsimerkti, net kai tikiuosi, kad atsimerkus vis dar rasiu tave. Baisu, nes nežinau, kaip per klaidą kažkas iš dangaus, ar tai iš požemių, numetė Tave čia. O gal tik nuleido, pririšę virvelėmis? Laikas parodys, o laiko aš bijau, nes jo nėra. Nėra logiškesnės baimės, nei bijoti to, kas neegzistuoja.

   Žiema. Iki vasaros dar daug sniego ir besiskleidžiančių žiedų, bet Tu metais vyresnis, ir tai paskutiniai MŪSŲ metai mokykloje. Bendri mano ir Adamo, bei Igno, Kajaus, Guodos, Viktoro. Kitais metais iš jų matysiu tik Guodą ir Viktorą... Štai taip mūsų šešetukas pasidalys į dvi dalis, ir viena iš jų, jei norės, kažkur išvažiuos. Neverta savo svajonių sudeginti dėl draugų. 
   Mano vaiduokliai nuskrido į šalį: kas bus, tas bus. Geriausia, ką galiu padaryti, tai pasitikti ateitį drąsiai. Jūs - Guoda, Ignai, Kajau, Adamai, Viktorai - mano pilnaties šešėliai, mano audrų ištapytas dangus, mano slėpiningos nakties saulės… 
Guodos mėnesienoje žvilgantys plaukai, Viktoro vilkiškos akys, Igno už sienos pasislėpęs balsas… 
Šiandien mes vaikščiojom. Šaltuku pasidabinę savo nosis, sniegu išraižę nuo nežinomybės išsausėjusias rankas, į lūpas parsisiuntę ir įdiegę sistemingą vieno lūpų kampučio šypseną, sniego gniūžtę - kaip programos papildymą - į rankas, o po to vienas kitam į nugaras. Ir kai mes vaikštome, tas kartu likęs pusmetis pavirsta į nesugriaunamą amžinybę, beatodairiškai atsigręžiančią atgal ir šypsančią mums į sielas. Ir kai dangus savo ašaras šaldo ant žemės, o mes jas barstome - iš delnų į delnus - atrodo, kad tie sidabriniai sniego vėriniai niekada niekada neištirps. Per kiekvieną pilnatį, kai mėnulis žemai ir didelis, tie vėriniai gulės, kol juos pastebės tas, kurs neskuba nei gyventi, nei mirti. 

24 dalis. Tik sekmadieniais

24 dalis. Tik sekmadieniais.

Aplink mus nuolatos skraido vaiduokliai, kuriuos mes arba užmirštame, arba nenorime jų prisiminti. Kiekvienas jų sterblėje nešiojasi po emociją, mintį, ir būtinų būtiniausiai - gurkšnį liūdesio. Vaiduokliai mandagūs - jie visada pasiūlo gurkštelti, jei jau mes juos pamatome. Savo ruožtu mandagi ir aš: niekada neatsisakau. Kas toks yra žmogus be savo liūdesio ir žvilgsnio, pripildyto tiek blogo, tiek gero? Kas toks yra žmogus, jei priešinasi prigimčiai?

Sustyru nuo akimirkos, kai žvilgteliu į sniegą už lango - kai aš viena, visada šalta, kai su Adamu, ar mes visi šeši, tas sniegas mums kaip įjungta orkaitė. Argi ne keista, kaip skirtingai interpretuojame tuos pačius dalykus įvairiomis sąlygomis? 

Mane visur lydi kakava, bet, lyg to būtų negana, žmonės dar kartais valgo. Tam yra Adamas. Vienam valgyti nedera: maistas ne toks skanus, koks gali būti. Skambutis. 

*** 

Nuostabiai papietavę mes išėjome į lauką, kur visi žmonės atrodė vienodai šalti, o visi vaikai - vienodai laimingi. Kai Adamas pasibeldžia į mano namų duris, visi vaiduokliai pasisėja gėlėmis į vazonus, užuot sudeginę man plaukus. Ar tai gerai, ar tai blogai? Kiek atsakymų yra į šitą klausimą. Galbūt vaiduokliams tai bausmė, bet kadangi man dovana, tai - jau du atsakymai. Yra daugiau atsakymų, negu visi kada nors sugalvos klausimų. Yra daugiau būtybių, negu lūpų ir žodžių. 

Yra daugiau angelų, negu netikinčių žmonių. Aplinkui. Mane sergsti tik vienas, bet, ko gero, angelai man yra mano draugai. Kaip ir Adamas. Kad ir koks dangiškas jis atrodytų, ir kad ir kaip nenumaldomai jam tinka sparnai, tačiau jis žmogus. Kaip aš, kaip Tu. 

O ką žmonės valgo sekmadieniais? Mes valgėme omletą su žiupsneliu tylos ir lėkšte šypsenų. Dar su šiek tiek kakavos iš puodelių, kuriuose prieš tai ramiai ir nepajudinamai gulėjo ilgesys. Štai, atėjo Adamas, ir išgėrė savo paties ilgesį, kuris adresuotas ir nusiųstas buvo man. Atplėšiau, bet nespėjau perskaityti iki galo, ir tada atėjo Adamas. 

Po to mes išėjome į baltų dulkių orkaitę už lango, kurioje, labiau nuo karščio negu nuo šalčio, paraudo mūsų skruostai. Sakyčiau, kad tai buvo ideali akimirka mylėti, jausti, juoktis, gyventi, žvelgti, suglausti delnus, iš keturių akių sudėti vieno žvilgsnio dėlionę, bet aš meluočiau. Todėl, kad kiekviena akimirka yra ideali viskam. Chaosui tinka visos akimirkos, ypač meilės chaosui. 

Šiame pasaulyje nėra nei progų, nei pliusų - minusų sistemų, nei gerų ir blogų dienų. Yra tik neryžtingumu paremtos neišnaudotos akimirkos. Tik milijonai požiūrių į tą patį dalyką. Milijonai skirtingų nusiteikimų rytą iškritus iš lovos. 

Sekmadieniais nekrentama iš lovos. Negalima. Kakavos dievas draudžia tai daryti žiemos sezono sekmadieniais. O ką žmonės veikia sekmadieniais? Dažniausiai geria tylą, užsikąsdami tinginystės duona, ir apsvarsto, kaip jie rytoj rytą iškris iš lovos, tuo ritualu pradėdami sau patiems klaikią dieną, nes tokios ir telaukia. 

Todėl mes su Adamu visą naktį stebėjome šaltuku aptrauktas žvaigždes balkone, susisupę į antklodes ir tyliai tyliai pasileidę lyg ne žmogaus, o paties dievo sukurtą muziką, kuri tuo metu prie nuotaikos tiko mum abiem ir nei vienam iš mūsų tam tikromis akimirkomis. Tik dėl tonos požiūrių. 

Todėl gėrėme kakavą ir dangaus dulkėse matėme save. Viso labo, kad ryte neiškristume iš lovų. Kas gali iškristi nenuėjęs miegoti? Viso labo, tik sekmadieniais.

23 dalis. Baisu pagalvoti

 23 dalis. Baisu pagalvoti

Baisu pagalvoti, kaip mes pasenome. Ėmėme kontroliuoti savo veiksmus, norus, lūkesčius, susitikimus, nusipirkome skaičiuotuvus planuoti valandoms. Valandoms laiko, kurį susikūrėme patys, nes laiko iš tikrųjų nėra.

Išgirstu skambutį ir praveriu duris. Ir vėl mes, šešetukas. Sėdame ant sofos, pasileidžiame foninę muziką ir įjungiam vienas kito dienoraščių režimus. Išklausome. Juokiamės. Nuogąstaujame. Už lango vėjas pusto baltus kristalus, krintančius iš Dievo burnos. Iškritusius iš dangaus dar šlapius ir lengvus, bet žemę pasiekusius jau ledinius ir mirusius. Žmonių susvetimėjimas juos sušaldo ir žudo. Kaip šaltai, bet žavingai seilėjasi Dievas. Sėdime vos vos pravėrę balkoną ir su puodeliais arbatos rankose mes stebime, kaip už lango žaidžia vaikai, sukliudydami Dievui gulėti. Jie laksto neturėdami kalendorių, su savo žaviomis žieminėmis kepurėmis su bumbuliukais. Kas gali būti geriau? Geriau už nieką? Geriau už džiaugsmo ir laimės kūrinį iš nieko?

Nutariame pasiūlyti tėvams Kalėdas šiemet švęsti visos šeimos kartu. Būtų nuostabu. Degame ta viltim, ir mūsų akys žiba. Tik Adamo tėvai išvažiavę… Nemačiau jų nė karto nuo tada, kai su juo susipažinau. Bet jam tai ne kliūtis, švyti ir jis. Žino, kad nori prisidėti, ir mes norime. Staiga Adamas nusikvatoja, ir visi atsisukame į jį.

- Kas? - pirmoji iš visų pasiteirauja mūsų rusvaplaukė Guoda.

- Emile, ar turi rogutes?

- Turiu, - šypteliu.

Tada jis nubėga autis batų, ir mes visi kvatodami patraukiame iš paskos. Ant kalno daug vietos, vaikų neužmušime. Pasigauname savo vaikišką azartą ir patraukiame gyventi.

***

Daug mėlynių. Šlapi drabužiai. Permirkę. Nubėgusi Guodos kosmetika, pajuodavusi melsva Viktoro sruoga plaukuose, susivėlę Adamo plaukai, Drebantis Ignas, Pakimęs Kajus. Turbūt jums sunku įsivaizduoti: Kajus ir taip pakimęs visą gyvenimą, o dabar – dvigubai.

Arbata. Visi sėdim ant žemės šalia židinio ir šildomės, gerdami arbatą.

Prasideda pasakojimų dalis, ir nė nepastebim, kaip sutemsta. Kaip čelę danguje tylumu pakeičia smuikas, o vyrišką tvirtą balsą mažos mergaitės malda. Susikūprinusi saulė dingsta šildytis į žemės gelmes ir mes pamažu gestame. Skirstomės. Labai sunku naktį pasilikti atsiminimais, nepasiliekant šitų žmonių šalia, ir foto juostelėje užrašyti rytojaus vardą ir pavardę. Ir jie išeina. Užsitrenkia durys, užsidaro sielos vartai su rytojaus užraktu. Aš tūnau netoli židinio ir gurkšnodama jau šaltą arbatą stebiu, kaip už lango susivėlinę dar čiuožinėja paskutiniai Edeno vaikai.

Naktis ilga, ir rodyklė nebeskaičiuoja valandų, o man jų nereikia. Iki paryčių tūnau prie lango, pagaminu mamai pusryčius, kad grįžusi iš naktinės pamainos rastų. Matau, kaip gatvėje ima rodytis pirmosios mašinos, pirmieji kažkur beatodairiškai skubantys benamiai, nesenai išėję iš savo butų ir namų. Matau jų paraudusias nosis ir degančius skruostus, ir netrukus Dievas juos nubaudžia - o mane pradžiugina - snaigėmis.

Ryto vientisumas užkariauja mano kūną ir protą, ir akys merkiasi kelionei per miego realybę.

Baisu pagalvoti: o jei mes pasenom?