31 dalis.

31 dalis.

Vieną rytą ji pakėlė mane beprotiškai anksti: vos buvome spėje nueiti miegoti, regis, po eilinių savo naktinėjimų. Jos rankos kvepėjo apelsinų žievelėmis ir ji atrodė beveik visai nemiegojusi, lauke dar nebuvo išaušę (viduje irgi).
-Kelkis,-sako ji,-nagi, kelkis,- toliau įtikinėja, - eisim pasivaikščioti.
Liūdnai atsidūstu. Sakoma, kad atsimiegoti ir po žeme galima. Pamažu ir lėtai išsikabaroju iš lovos. Garbės žodis, Emile, Tu dar pasigailėsi. Aš pažadu Tau atsilyginti tuo pačiu. Kaip nors dar žiauriau. Tuomet pagriebiu ją, apkabinu, apskraidinu ore ratą, nosimi įsikniaubiu į jos plaukus ir vogčiomis tik akies krašteliu žvilgteliu langan ir trumpam net susigraudinu. Pašoku palikęs ją pasimetusią kambaryje ir nušuoliuoju iki elektrinio virdulio. Drebančiom rankom ir užsimiegojusiom akim greitomis pataisau kažkokios po ranka pakliuvusios arbatos į termosą, nusitįsiu su ja iki prieangio ir pusiau pasišokinėdamas iš parytinio liksvaros trūkumo aunuosi batus. Ji stovi tamsaus kabario viduryje ir kažkaip pamėkliškai dėbso į mane.
-Kas?-klausiu,-regis, sakei, einam pasivaikščioti?-nusišypsau kaip uždavinį klaidingai išsprendusiam vaikui ir tyliai sukikenu mintyse, rengdamas „kas greičiau apsirengs“ varžybas. Ji greit prie manęs prisijungia ir taip pat greit apsirengia. Visai nemoteriškas gestas yra taip greit susiruošti. Pagriebia mano ranką, aš vos spėju pagriebti termosą (ir tikiuosi, kad mano kišenėse galima rasti susiporavusių pirštinių) ir ji ištempia mane paskubomis, man nė nespėjus užrakinti buto durų. Koks gi skirtumas, kas gi mane apvogs.
Keletą kartų laiptais vos nenusiritę kūliavirsčiais išbėgame į lauką ir trumpam sustingstame. Sniegas ką tik pradėjęs kristi, dar tik dengiasi pirmieji žemės lopinėliai. Minkštute marška gobiasi medžių šešėliai, greit šešėliai bus baltesni už pačius medžius. Snaigės sulėtintai krinta (nors sninga būtų tikslesnis žodis) iš dangaus. Niekur neskuba. Nebijo ištirpti. Tai žavu. Nerti į visus gyvenimo nuotykius stačia galva, net jei žinai, kad jie gali nekaip baigtis. Juk tuo metu vis tiek būna nuostabu.
Ir mudu patraukiame gatvėmis, susikibę už rankučių, kaip senais gerais „bendro kiemo“ laikais, kai mūsų buvo daugiau nei mokslų, tėvų, miego ir visų kitų dalykų mūsų pačių gyvenime, o dienomis (mat, šešetukas, gal tik išskyrus Guodą, ne toks pamišęs, kad šiaip sau valkiotusi naktimis) prie mūsų prisijungdavo dar keletas pamišėlių. Visai kaip tais metais, kai žiemą rengėme iškylą. Arba kai išgerdavome daug arbatos iš molinių puodelių, čia pat, prie namų, tarp medžių, įsigudrinę susirasti vėsiausią pavėsį kaitinant ne ką mažiau pamišusiai vasaros saulei. Juk visi tie paprastučiai dalykai iš esmės tokie beprotiški. Kai kas pasakytų, kad nieko tokio  juose nėra, juk jokios rizikos, jokių baimių, jokių žygdarbių... Tačiau lai jau geriau mane stebina viskas, negu nestebina niekas. Kartais tie žmonės, kurie laukia didelio beprotiškumo savo gyvenime, tikisi, kad kada nors jiems pasitaikys proga iškrėsti kažką labai spontaniško ir tai jie pavadins beprotybe, ir didžiuosis, kaip į tai eina. Tačiau dauguma jų sugalvoja gerą idėją ir pagalvoja: „kada nors taip ir padarysiu“. Ir jie turbūt turi tokią nematomą skrynią, kurioje kaupiasi visi jų kada nors. Na, o mes turime molinius puodelius ir nuostabų gyvenimą prieš akis. Prieš akis turime lėtai atslenkančio ryto gatvę, kurioje palikę mūsų žingsniai iškart tampa apsnigti mums tik perkėlus koją į naują vietą. Turime akis ir širdį matyti tuščiai gatvei, kuri nei vieniša, nei liūdna. Širdis užplūsta skruostų raudonis, ta nepaaiškinama ir nereikalaujanti paaiškinimo meilė viskam, staiga prabudęs amžinos laimės jausmas, kurios, nesvarbu, manai, kad nusipelnei Tu ar ne, tačiau vis tiek gauni. Todėl tai reikia imti. Jei gavai, vadinasi, nusipelnei.

Vadinasi, visi nusipelnė.

Po kurio laiko mudu sustojame ir nervingai trypčiodami vietoje laukiame, kol atsuksiu termoso dangtelį ir įpilsiu arbatos. Mūsų lūkesčiai pasiteisina ir aš tai padarau gana greitai. Dangtelyje garuoja beveik verdantis skystis. Gurkšteliu ir susiraukiu. Klaikiausia arbata, kokią esu gėręs visuose pasauliuose ir per visus savo gyvenimus. Daugiau niekuomet nedarysiu arbatos, nežiūrėdamas, ką dedu į termosą. Bet net ir tai nuostabu.

30 dalis.

30 dalis.

Pirmiausia medis suteikia gyvybę lapams.

Taip, taip ir yra. Pirmiausia Tau duodama gyvybė, ir, negana to, Tau duodamas laikas su tuo apsiprasti. Negali gyventi, jei nesusitaikai su faktu, kad gyveni. Ir, kaip sako, gyveni ir mokaisi. Taigi, aš mokausi. Ir stengiuosi nepraleisti jokios progos mokytis, nors kartais nuo šito mokymosi koktu. Atrodo, kad kartais sustingstu, pasiekiu tokią vietą, iš kurios lyg ir nevalia pajudėti: netraukia nei pirmyn, nei atgal, o ir kelių į abi puses pro rytinį rūką nematyt, tik tas mažas apskritimas, ant kurio stovi nedrąsiai ir gal net ne savo noru pastatytos kojos, šiltu metų laiku apautos inkariukais.
Jau kurį laiką galiu prisiekti, kad viskas vyksta ir keičiasi, tačiau... nieko nevyksta. Visai kaip su F.Kafkos novelėmis, kartą mokytoja sakė: „perskaitai, viską supranti, bet... nieko nesupranti“. Ir tai, pasirodo, nelabai absurdiška ir nelabai ironiška. Tai tiesiog yra ir tam tikrais gyvenimo etapais tai vyksta.

Vėsu ne tik už lango, bet ir pas Adamą: prie tokios jaukios vėsumos aš nesu pratusi. Mėgstu ir leisti rytus balkonuose, ir naktimis slankioti gatvėmis, ir apskritai visaip kaip naktinėti, o, žinia, mūsų draugų kompanijai nebaisu ir žiemą iškylą lauke pasidaryti... Bet visa tai darau apsimuturiavusi kaip reikiant: su šaliku, pledu, šilta striuke, dvejomis pirštinėmis, kelnėmis, o po jomis-pėdkelnėmis... Žodžiu, niekaip nevengiu iš žmogaus formos ir elgesio patapti kažkokiu vėžliu: kaip ir kai kurie šio pasaulio žmonės/padarai (man vis dar kelia neaiškumų jų atpažinimas ir klasifikavimas), kurie užsidaro savo mažyčiuose moliuskų ar kokosų kiautuose ir lindi tenai, visą, savo manymu, laimę laikydami sau, ir nė patys nepajusdami, kaip kiekvienas iš jų išsprūstantis žodis žudo žmonėse viltį, tikėjimą, pasitikėjimą, elementarias šypsenos užuomazgas, kaip vaisių, tik ką užsimezgusį placentoje ir dar neišsivysčiusį pakankamai, kad galėtų sveikas ir gyvas pabėgti iš erdvės, kurioje dėl vienokių ar kitokių priežasčių nėra labai pageidaujamas. O baisiausia, kad tų priežąsčių žmonės kartkartėmis nežino ir patys! Jie irzlūs, jie pikti, jie vis ryškina kitų ydas, tačiau visa kita lieka už borto. Šeimos nario apkabinimas lieka už borto. Šypsena lieka už borto. Didžiulė miesto siena perskyrusi žmonių dalijimąsi laime, šiluma, džiaugsmu, dienos nuotykiais ir pasakojimais.
Jų kokoso kiauto tvirtumas tampa jiems reikšmingesnis, rimtesnis rūpestis nei jų santykiai su žmogumi, kuris visada greta jų, kuris galbūt juos myli, bet, net jei stengiasi, tiesiog neberanda kaip to parodyti. Ak, aš matau tiek tokių pavyzdžių! Ir visi jie truputį skaudūs. Ir tomis akimirkomis džiaugiuosi, kad nenustoju vilties bendrauti su absoliučia dauguma žmonių, kuriems visa turi būti taip, kaip yra parašyta, ir nė žingsneliu kitaip, ir kompromisai – tai ne santykių taisymas, tai – nusižeminimas! Tokiomis akimirkomis džiaugiuosi, kad į savo kiautą įlendu dažniausiai tada, kai man fiziškai šalta, ir fiziškai į jį ir įlendu. Fizinis skausmas juk dvasiniam irgi nelygus.

Sėdėdama ant nuogos medinės kėdės beveik drebu, rankose baigiu perspausti arbatos puodelį (prisipažinsiu, vis dar nesu tikra, kaip, pagal medžiagą, pavadinti puodelį, kuris ne porcelianinis. Keramikiniu?), žvalgausi, retkarčiais atitraukinėdama ir taip beveik permatomas kambario užuolaidas, ir pajuntu, kad pamažu viskas grįžta į vietas. Nors tos vietos – visiškai naujos. Ir nė ką ne prastesnės nei prieš tai ar dar prieš tai buvusios.
Mano pirštai šalti šaltutėliai, jei tokį delną priglausčiau prie Adamo kaklo – turbūt nudėtų mane. Tačiau jis tik prislenka iš už nugaros ir rankomis draugiškai ir jaukiai apveja pečius.
-Ką nori nuveikti princesė? – klausia tokiu fantastiškai tobulos intonacijos garsu. Nei per garsiai, nei pakuždomis. Leidžia pamažu ateiti nakčiai.
Mudu žaidžiame loginius žaidimus, netgi prisiryžtame sulošti rimtą šachmatų partiją, kurią aš, o dievai, žinoma, pralošiu, tuomet išvarginti nakties (nes žmonių kūnai paprastai naktį įpratę miegoti) jau beveik paryčiais griūname į lovas ir miegame taip, kad artimiausių poros valandų bėgyje, regis, pažadintų tik trečias pasaulinis.
ir visgi, kažkokiu būdu aš pabundu, ir pabundu anksčiau už Adamą. Prisiverčiu atsikelti iš lovos, padaryti arbatos, pasvarstyti, ko Adamas norėtų pusryčiams, nužvelgti pamažu katės pėdutėmis atitipenantį rytą.
Ir tada mane supanti blyškiausia iš blyškiausių ryto šviesų toli, už didingais medžiais apsėto kalno, pasilenkė prie mano ausies ir tyliau negu tyliai, veik negirdimai ausims, bet girdimai mano krūtinei ištarė: rūkas matomas rytą. Juk  naktį tamsu, naktį išties tamsu, jei gerai nesidairai ir nesi vairuotojas, išties neverta ieškoti rūko. Tačiau paryčiais, kai saulė jau užkopia kopetėlėmis iš savo dviaukštės vaikiškos lovos, Tu gali pamatyti rūką. Jis būna tirštas, ir, taip, jame klaidu, bet tai dėl ryto išvis gali pamatyti rūką. Ir rytas reiškia, kad ateina diena, su savo sočiais pietumis ir nuostabiausiu gyvenimu, kokį gali padovanoti kiekvienai būtybei, kiekvienai – tik jos pačios gyvenimą.

Viešėdama pas Adamą aš pamažu paleidau tai, kas buvo įsikirtę ar užstrigę manyje, ir leidausi po truputį gydoma romantiškai nostalgiškos nakties. Ir tai, ką aš supratau, ką kartkartėmis gyvenime suprantu vis iš naujo ir vis kitaip, privertė mane pabusti. Juk mano gyvenimas – nuostabus! Tie žmonės, ta šeima, tos naktys ir tie rytai, visi tie įvykiai, Prancūzijos ir nePrancūzijos, namų ir kiemų, miškų ir laukų, tekančios upės garsas. Ak, kaip nuostabu yra klausyti upės vidury nakties! Jos nereikia matyti, tada duodi širdžiai vietą vietoj savo akių. Tu klausai. Tu neperši jai savo nuomonių, nesakai, kad ji graži arba ji negraži (o juk tai nieko nekeičia upėje!), kokia ji bebūtų, ji vis tiek teka, ir ji vis tiek nuostabi kiekvienu akmenėliu, kurį nugludino, kiekviena šiukšle ir laiveliu, šakele, kurią plukdo paviršiuje, kiekvienu kriokliu, delta ir užtvanka. Kaip ir žmogus. Tu neprivalai būti gražus, neprivalai būti pavyzdingas, viskas, ką Tu privalai – tai nugyventi nuostabų gyvenimą. Ir tai nepriklauso nuo to, kas pasitaiko Tavo gyvenime. Nuostabus gyvenimas nėra materialiai ir moraliai pripildytas žmogaus gyvenimas. Kiekvienas gyvenimas – tai to žmogaus nuotykis ir jis per jį eina. Ar Tavo gyvenimas yra nuostabus, tai priklausys nuo Tavo paties jausmo ir valios, kad ir kas jame benutiktų. Jei gali rinktis – rinkis, jei negali-pakęsk, priimk, susitaikyk, ir tekėk, tekėk toliau! Juk toks nuostabus Tavo gyvenimo garsas...

O tada lapai kantriai pražiemojusiems medžiams suteikia gyvastį savo šildančiu apdaru.

29 dalis.

II

Dabar mano kambario sienos yra pastelinės oranžinės spalvos. Naktis belste beldžiasi į langus. Mirties ir ramybės, sąstingio ir palaimos metas. Naktis tai toks metas, kai lengviausia suvokti, kad laiko nėra, arba jis yra visiškai pavaldus Tau. Tai toks laikas, kai negali skubėti, nes nesvarbu, kas Tave tuo metu apima – ramybė, ar visiškas nejaukumas, neramumas - Tu vis tiek turi begalę laiko tai išgyventi.

Ši mano naktis trunka ištisą naktį. Naktį nuo pirmosios N, nuo pirmosios mano nakties kertelės, ir tęsiasi iki pat aušros, kuri pažadina miestą sirenoms, signalizacijoms, tiksėjimui, viešajam transportui. Retsykiais yra tiesiog beprotiškai įdomu nenueiti miegoti, jau vien dėl to, kad apima nuostabus jausmas stebint, kaip beldžiasi rytas, kaip jis sliuogia šaligatvio viršūnėlėmis ir pamažu apima visą miestą, paversdamas visa beprotybe. Kiekvieną dieną mes matome tą beprotybę, tačiau mes nematome jos įsčių, kaip ji užsimezga ir kaip ji gimsta. Ir tai, pats procesas, yra tūkstantį kartų gražiau už tai, kas iš jo gimsta.

Būna tokių naktų, kai tiesiog neužmiegi net atsigulęs anksti. Ir būna tokių naktų, kai kurį laiką kažką veiki, „naktinėji“, tuomet, kartais jau net paryčiais, atsiguli į lovą, ir rezultatas – visiškai tas pats. Neužmiegi. Būna naktų, kuomet leidi sau skęsti sielvarte ir nostalgijoje, ir mažytė dalelė Tavęs jaučiasi šviesiai, ir Tu pasitinki rytą su keistut keistutėle nostalgija. Ir būna naktų, kai tiesiog jauti, kad viskas aplink – per žavu, kad miegotum. Per žavu.

Ir nesvarbu, į kurią iš tų naktų pakliūtum, rezultatas visuomet būna toks pat: rytas. Tu sulauki ryto. Po nakties jis ateina. Naujas rytas. Tu išgyvenai.

Aplinkui keičiasi tiek daug dalykų, tačiau šitas sugeba keistis ir kartu visada atnešti tą patį rezultatą. Štai Tu stovi čia, gyvas. Atėjo rytas, ir todėl aš galiu matyti Tave. Galiu užuosti Tave, matau Tavyje žmogų. Judrų, neramų, ambicingą, užsispyrusį, kenčiantį ar bet kokį kitokį, besišypsantį, laimingą, pavyzdingai nepasiklydusį emocijose – aš vis tiek Tave matau.

Tačiau. Tačiau dabar vis dar naktis, aš gyvenu viena, ir viskas, kas man lieka, norint matyti kažką ir šnekėti su kažkuo, visa, kas man lieka, yra Dievas ir aš. O jei dar Dievas yra ir visame kame, tuomet lieka vienas aiškus variantas: aš.

Veidrodyje matau jauną moterį, kuriai kažkas nutiko. Kuri kažką pametė kelyje iki čia. Kuri kartais beprotiškai ilgisi Guodos ir vieną kartą, ne per seniausiai, nuėjusi aplankyti jos į mirusiųjų karalystę praleido ten visą naktį ir paryčiais užmigo atsirėmusi į jos antkapį. Skambės juokingai, tačiau tam tikra prasme buvo gera pagaliau vėl, po šitiek laiko, praleisti daug laiko su ja, ir dar naktį.

Matau žmogų, kuris retsykiais jaučiasi įstrigęs praeityje, nes dėl to, kad labai myli, nesugeba šimtu procentų išgyventi dabarties, nes to, ką ji myli, šią akimirką nėra greta jos, ir ji, iš gyvenimo ir mylėjimo, renkasi antrąjį.

Ir matau žmogų, kuris bėga nuo savęs, nes savyje jis randa atsakymus. Kuris žino, kaip padaryti save laimingu, tiesiog dar nesiryžta rinktis to, nes tai reikalauja pastangų ir pokyčių jame pačiame. Tas žmogus netgi puikiai žino, ką reikia keisti ir kaip, ir kad tai padaręs supras, kad gyvena nuostabiame taikiame pasaulyje, kuriuo visuomet ir tikėjo, kuris ir žinojo, kad yra čia, aplink ją, toje vietoje, kur ji stovi, ir joje pačioje.

Vieną iš tokių naktų imi ir nusprendi, kad reikia keistis. Tačiau tam reikia atsisveikinti su senuoju savimi.

***

Kai išaušta rytas, aš surenku Adamo telefono numerį. Ant stalelio greta garuoja rytinė kava ir godžiai žiūrėdama į ją aš klausausi, kas vyksta telefono ragelyje. „Dabar rytas ir aš dar miegu“ signalas ilgokai pypsi man į ausį, ir galiausiai užsimiegojęs vyrukas pakelia ragelį, sumurmėdamas ką nors panašaus į „Taip?“ arba „Klausau?“, arba „įdėmiai?“. Vienas Dievas težino, kas tai buvo, bet tol, kol suprantu, kad to rytinio žodžio funkcija buvo parodyti, kad atsiliepei ir išgirdai mane, man to užtenka. Aš paklausiu, ar Tu nieko prieš, jei aš atvyksiu šiandien ir Tu, žinoma, atsakai, kad tai puiki diena mano atvykimui. Ir aš žinau, kad ko gero turėjai begales darbų (laimei, Tu bent jau ne iš tų žmonių, kurie turėtų begales planų), ir išgirdus draugės balsą visus savo šiandienos popierius mintyse ranka nubraukei nuo stalo ir jie pasklido po visą kambarį. Ir man tai tinka, nes aš žinau, kad ir Tu to nori. Žinau, kad nesi kažkoks pamišęs Emilės vergas, kuris išties nenorėtų, kad atvykčiau. Žinau, kad tarp mūsų nėra tokio dalyko kaip noro iš vienos pusės. Kad Tu visada norėsi mane pamatyti.

Ir būtent todėl man reikėtų atsikratyti tos savo dalies, kuri gyvena praeityje ir praeitimi. Galbūt Tu nesi greta manęs kiekvieną akimirką, tačiau jei man reikia, Tu būsi greta manęs, net jei mes nebegyvenam viename name ir mus skiria keletos valandų laiko tarpas kol atkeliaujame vienas iki kito. Galbūt aš praradau brangią draugę kaštoniniais plaukais, bet, Dieve mano, metas judėti į priekį, net jei ir nesu taip užstrigusi toje naktyje, kaip Kajus. Kartkartėm, kuomet dar nuklystu į tą naktį, atsimenu, kaip mudviem su Adamu prie židinio žiūrint filmą, man paskambino pirmąsyk gyvenime girdimas balsas ir papasakojo, kad kažkoks vaikinukas su mergina nuskriejo mašina nuo tilto, ir aš ko gero juos žinau, nes vaikino telefone yra mano numeris.

Iki kol nuvykome į vietą, nežinojome, kaip jie, ar jie išvis gyvi, jei taip – ar jie abu gyvi, kaip jie laikosi, ar smarkiai sužeisti, ar dar kas nors nukentėjo... Mes važiavome ir mano skruostu riedėjo ašara. Kai išlipome, pamatėme greitosios pagalbos „bagažinėje“ ant grindų sėdintį į apklotą įsisiautusį Kajų, kurio akys buvo kažkur kitame pasaulyje. Jo žvilgsnis šokčiojo nuo vieno taikinio prie kito nežmonišku greičiu, apatinė lūpa virpėjo, ir tą akimirką aš pajutau, kad jau viskas. Kad tai yra naktis, kai kažką praradome, naktis, kurios mes neišmiegosime. Nei vienas iš mūsų šešių... penkių... Kad kažkas įvyko, ir viskas aplinkui neišvengiamai pasikeitė, ir jau niekada nebebus taip, kaip anksčiau. Tą akimirką skaudu tai suvokti, ir aš dar pamenu tos nakties skausmą, tos nakties, kaip vienišo vilko, kaukimą, tačiau tai, kad niekas nebebus, jau nebebus kaip anksčiau, nebūtinai yra blogai. Ir išaušo rytas, kai ėmiau ne tik tai suvokti, bet suvokti tai taip, kad pagaliau galėjau imti naudoti praktiškai, o tik tai ir yra tikrasis suvokimas. Žinojimas, be paties veiksmo, yra niekas, yra tuščias lapas. Tebūnie lapas yra žinojimas, bet kol jis yra nepanaudotas, vėjas blaškys jį į visas puses, ir žmogus, bet koks žmogus, pagavęs tą lapą, jis, geriausiu atveju, galės jį prirašyti. Ir tik prirašytas lapas kažką reiškia.

Ir štai aš nutariau prirašyti lapą, ir tas mano gyvenimo rytas, kuriuo aš išgyvenau, buvo nuostabus. Buvo dar vos prašvitę tą nykų žiemos rytą, kai aš apkabinau Adamą. Aš paklausiau, ar galiu pasilikti ilgėliau, nors pati puikiai žinojau atsakymą. Ir tai buvo reikalinga man, buvo išties reikalinga, kad galėčiau išgyventi dabartį. Būti čia ir dabar, užuot buvusi praeityje, su tuo pačiu Adamu, tik kitomis aplinkybėmis. Dieve mano, ką galima veikti praeityje, kai visai greta Tavęs – toks nuostabus žmogus. Ir tada suvoki, kad išties jis visada greta, todėl Tu bereikalo susikūrei sau iš praeities atėjusį Adamą.

28 dalis

28 dalis.

Niekada nereikia skubėti, nes skubėjimas priverčia žmogų viską daryti šiek tiek lėčiau.

Knygos krenta ant žemės. Greitai jas surenku ir susimetu į krepšį. Užaugusius plaukus – Dieve, kokie jie ilgi – surišu į kasą, įšoku į batus. Šiaip ne taip, drebančiais pirštais užsirišu raištelius ir viską pagriebusi išpuolu į lauką. Bėgdama per gatvę priverčiu keletos mašinų vairuotojus paspausti garso signalus (visai, kaip per filmus Niujorke), ir atsidūrusi stotelėje įšoku į jau beveik važiuojantį autobusą.

Pagaliau atėjo minutė, kai galiu nustoti skubėti. Įsispoksau į laikrodį ant rankos ir vaizdas aplinkui ima nykti. Galvoje pražūtingai tiksi sekundės. Laikas. Dieve mano, kada pradėjau juo tikėti?! Ar tai atsakomybė išmokti tai, ką nori, mane privertė melstis jam? Ar tai įvykių grandinė mano mintyse klusniai susidėliojo į valandas ir sekundes?

Paklaikusi išlipu stotelėje. Džiaugiuosi nepravažiavusi vietos, į kurią man reikia. Tačiau tai tuo pačiu ir liūdna. Liūdna, kad grįžus namo nebereikia stabtelti prie durų pažiūrėti, ar jas užrakinai. Liūdna, kad nebereikia baimintis netyčia pravažiuoti Tau reikiamą stotelę. Liūdna sekti sekundes laikrodyje. Liūdna žinoti, kad knygos mano krepšyje didžiuliame pastate privalo būti atverstos tiksliai pagal paskaitų tvarkaraštį.

Sustoju prieš pasisukdama už kampo. Lėtai įkvepiu. Štai ir vėl mes kvėpuojam tuo pačiu oru. Manyje tarsi kažkas atgimsta. Pasaulis pakvimpa neužmirštuolėmis, kūnas sušyla nuo metų metus šešiese gertos arbatos. Iškvepiant sušvinta saulė. Tamsa užmerktame žvilgsnyje konvertuojasi į ryškią, švelnią žolę. Pasaulis aplink mane pradeda suktis. Jį užkariauja vaikiški žvilgsniai, sakalų sparnais skrosdami dangų.

Pasitvarkau palaidinę, nė nepajuntu, kaip imu šypsotis, ir išnyru iš už kampo. Pasauli, aš grįžau.

Jis sėdi atsukęs nugarą medžiams. Jo pečiai, kadais buvę mano pagalvėmis, dabar tikras vyriškumo įsikūnijimas. Jo plaukai surišti. Nuo saulės kiek pašviesėję. Už ausies slepiasi viena vienintelė tyčia paleista sruoga, dailiai apvyniota melsvų ir juodų siūlų ornamentais. Jis atrodo it žavingas užsienietis. Jo švarkas „nesipjauna“ su džinsais. Jis yra Adamas.

Mano šypsena dar išsitįsia į šonus. Prisėdu šalia, ant suolelio amfiteatre. Už nugaros gamta prašosi dėmesio. Paukščiai, vėjas... Manau, kad tiek vieta, tiek laikas nuostabūs. Mes žiūrime vienas į kitą. Mūsų žvilgsniai kitokie, bet tai vis dar Emilė ir Adamas.

Nežinau, kiek laiko prabėga. Nutariu, kad knygos mano krepšyje degina sielą. Man jų šiandien nereikia. Šiandien ne ta diena žingsniuoti laiptais, murmėti koridoriuose, dairytis bendrakursių, stebinti auditorijas savo piešimo ant stalų įgūdžiais... Šiandien TA diena. Diena, kai esame mes. Mudu su Adamu ilgai kalbamės. Saulė kaitina galvas. Jaučiu, kaip nuo pokalbių gyja mano paskutinės dar matomos mėlynės. Neprasitariu apie tai nė žodžio, nes tai jis iš mano namų išmetė Jį. Tai jis lankė palatose ir pilnom saujom neužmirštuolių gydė mane. Tai jis kiauras paras kartojo, kad esu verta geresnio. Ir jis buvo teisus.

Mes pakylame ir paliekame šitą juokdarių teatrą vidury miesto. Apgaulę, kuria tikime – gamtos dvasią vidury didžiulių pastatų ir gatvių, ir mašinų, prijaukintų šunų, vietų, kur niekada nerasi pelių, greito maisto restoranų, tarp skubėjimo, sekundžių, sąstingio, bijojimo keistis ir atrasti, uždarų praeivių akių, mes paliekame viską... Mes ne tie. Mes neturime bendro pasaulio. Mums rūpi.

Nutariame aplankyti Guodą. Mes nuperkame jai gėlių. Didžiulę puokštę gėlių, kurioje tarp baltų žiedų it stebuklas įsispraudžia vienas melsvas. Gamtos ateivis, tačiau turintis gamtos pilietybę.

Mes atidarome juodus vartelius. Tyliai, bijodami įsmigti į šį pasaulį, žengiam pirmyn. Galiausiai randame mums reikiamą eilę ir atsikvėpiame. Slogumo skraistė apgobia mudu su Adamu. Čia nėra oro.

Susižvalgę padedame puokštę. Saulė sušvinta naujomis spalvomis ir mes suprantame, kad šiam pasauly užsibūti nereikėtų. Atsistojame ir paliekame antkapį vieną. Grįžę į miestą sustojame prie ledų furgonėlio.

Guoda mirė prieš metus. Mes visi jos ilgimės, bet ji vis dar su mumis. Jie pašėlusiai greitai važiavo. Važiavo pašėlusiai greitai, linksmai, kreivai... Ir įvažiavo į upę. Mašinai skęstant Kajus dar nardė po vandeniu, bandydamas ją ištraukti. Tačiau kai ištraukė, jai jau nebeskaudėjo.

Ignas tąsosi po Paryžiaus vakarėlius su visa įranga, reikalinga fotografuoti. Jis siunčia atvirukus, ant kurių jo paties užfiksuoti momentai, fotografijos. Vakar jis atsiuntė bilietus mums keturiems. Tačiau nėra jokios garantijos, kad mes visi būsime ten.

Kajaus nemačiau gal mėnesį. Jis užsibarikadavęs mintyse ir iš keturių pusių jį supa tos nakties vaizdai. Jis nebeįveikia tilto ir nebeleidžia sau prabangos atidaryti durų. Bet mes, eidami pro šalį, pagriebiame gatvėje grojantį savo juodąjį bičiulį su vis dar mėlyna plaukų sruoga – Viktorą – ir trise patraukiame nuogu šaligatviu. Saulė pamažu traukia link vakarų. Lūpomis glamonėjame orą. Nesvarbu kas, mes vis dar šešiese. Galima jausti Guodos plaukų žibėjimą saulėkaitoj. Ji kvėpuoja šalia.

Kajaus namas iš tolo žiūri mūsų pusėn. Jis kaip alkanas šuo, kurį reikia aplankyti ir pamaitinti.

Mes paskambinam į duris ir ant kilimėlio paguldome dovaną. Į mus atsitrenkia tyla. Tuomet skambiname tol, kol pavargsta rankos, ir visi pasitraukiame už kampo. Tyliai atsiveria durys. Pavargusi ranka nutįsta voko link. Keliant jį, šis išsprūsta kaip paukštis. Ranka vėl siekia voko.. Ir aš ją pagaunu.

- Jis atsiuntė bilietus. Ar galiu kuo padėti?

Mes išnyram.

Jis grįžta į glėbį.

Balandžio 17d.

Nėra nieko nuostabiau, negu žinoti, kad visi mes klystam.

Gegužės 2d.

Ir mes visi šeši sėdim ant tilto.

27 dalis. Jei aš būčiau

27 dalis. Jei aš būčiau

Turime kokį pusvalandį, gerai pasistengę – valandėlę, iki kol rankas ir skruostus apgobs per šaltas tverti žiemos niūrumas. Mes prisėdame ir atsisukame didelį termosą arbatos, o dangus virš mūsų blaivosi po nakties pūgų didžiuliais kąsniais. Debesų migracija, vėjas, ir netgi medžių šnarėjimas sustingsta ir pasilieka toj baisiojoj, gūdžioj žiemos pusėj, kurios mes beveik niekada neturėjom, nes mūsų per daug, ir mes šypsomės. Atsikeliam ir užmiegam su mintim ir žvilgsniais.

Susėdam, ir visi šeši susipažįstam iš naujo, paminėdami, ką šiąnakt sapnavom, kiek iš mūsų kur nors ant ledo kelyje pargriuvo, kada pabudom, ir ką atradom šią žiemą.

O dangus tyliai klausosi, lyg nieko kito nebūtų kažkur pasauly, kalbančio visai tokius pat dalykus, ar, galų gale, ir kitokius, bet vis tiek kalbančio. Lyg mūsų pasaulis būtų vienintelis, ir jo sienos nesiremtų į visų kitų pasaulių sienas.

Nepajuntam nė kaip veidus užkariauja nepastebima palaimos tvirtovė, nei kaip aplink vėl ima snigti. Bet mūsų sielas ir kūnus supa šiltos arbatos karalija, žiema užsimiršta, sniego spindėjimas atsimuša į mūsų kaktas ir oras kurį laiką prašviesėja mažoriniais vardais ir žodžiais.

Kai ta amžinybė visiškai sustingsta, pasijuntu visagalė, nes esu ten, kur ir noriu būti. Ko gero, visiems reikėtų to paklausti: ar jūs esate ten?

Bet aš matau juos – matau Adamą, kurio plaukai pamažu apsigobia unikaliu ir baltu žiemos parašu, matau Guodą, kurios veidas iš tolo švyti it vasaros rytas, matau Igną, iš pažiūros nepažįstamiems – tokį paprastą žmogų, Kajų, kuris visad dvejojo, kas geriau, – arbata ar vynas – ir Viktorą, kuriam iš metų į metus kas nors kartoja, kad šis išaugs iš savo ilgų plaukų, išaugs iš savo klausomos muzikos, galų gale – iš savo charakterio, bet jis visada juos nuvilia, nes tebėra jis, aš matau juos, ir bijau, bet tuo pačiu ir tikiuosi, kad ateis diena, kai pasikeis vietos, kuriose jiems norisi būti. Tai nereiškia, kad pasikeis mūsų santykiai: keletą kartų per amžinybę mes susitiksime ten, kur visada, kartais vis dar vieni kitiems pasibelsime į duris nepranešę, net jei vietas, kur gyvensim, skirs tūkstančiai kilometrų, bet man taip baisu, kad mes augam ir stiebiamės, ir dangus vis arčiau, tačiau už tai mokame savo pačių laiku. Taip baisu ir taip gera užaugti kartu, šešiese, susikibus žvilgsniais, kurie apkabina dangų ir to gana, nes mūsų dangus kol kas vienas kitam esame mes patys.

***

Už lango į nežinią lėtai grimzta saulė. Mes susigūžę stovime prie mano durų slenksčio ir laukiame, kol šaltuko išglamonėtom rankom pagaliau atrakinsiu duris šiaip ne taip kuprinėje surastu raktu. Galiausiai įžengiame į vidų, taip uždarydami savo iškylavimo sezoną. Vidury žiemos… Sniegas mintyse byra it kanifolija, smičiui atsargiai liečiant stygas. Garuoja dangiško eleksyro kvapas iš įkaitusių puodelių. Taip netikėtai mes pametame žodžius ir lieka tik mintys. Paslapčiom, slėpdami vienas nuo kito, dairomės į savus, kelyje savo žvilgsniais kliudydami baldus, kurių išties niekada mums ir nereikėjo, arbatos puodelius, be kurių neįsivaizduojame  savo vasarų ir žiemų, mano šeimos nuotraukas, bet visa tai lieka tik pretekstas. Pretekstas matyti juos. Pretekstas jausti.

Ar girdi, kaip švelniai gitaros stygas užgauna mūsų sąjunga? Ar jauti ant savo pečių vėjo, žiemos debesų ir pavasario saulės glamones? Ar pastebėjai, kad lietus niekuomet niekuomet mums nebuvo šaltas? Kaip ir mes nebuvome vienas kitam.

Šiame pasaulyje kiekvienas galėtume pasiskirti sau po daiktą, kaip savo išraišką. Kas saulę, kuri visus džiugino, kas puodelį, kuris šildė, kas knygą, kuri nė pati nepastebėdama mus užaugino gyventi.

Jei aš būčiau, aš būčiau rasa. Vasarą glostyčiau jų nuogus padus. Pakilus saulei krisčiau į beribio Senos mėlynumo dangaus platybes. Kad tik matyčiau, girdėčiau, užuosčiau… Užuosčiau Jus.

26 dalis. Euforijos pašvaistė

26 dalis. Euforijos pašvaistė.

Aš stoviu prieš mirusią gatvę. Gatvę, kurioje daug sielų ir mašinų. Bet nė vienos iš tų mašinų aš niekada nemačiau judant. Kartais aš stoviu prieš veidrodį ir man atrodo, kad aš negyva. Bet argi ne natūrali žmogaus būsena yra pusiau gyvas - pusiau miręs?  Argi ne tada, kai jis gimsta iš naujo, pusė jo atgyventos senatvės žūva ir krenta į pagonišką kapą, o pagonišką, nes mirštantis jau nebetiki? 
Akimirką pasirodo, kad sninga. Virš stogų prabunda mėnulis, dangus kosteli jo šviesa. 
O jei dangus nemyli mėnulio? 
O jei mėnulis su saule, kaip vaikų pasakose, yra pasmerkti amžinai meilei be atsako, nes jie niekada nesusitinka? 
Ar verta tikėti mokslu, jei jis nėra įdomus?

Juo labiau, jei nėra nei tiesos, nei melo, tik tūkstančiai skirtingo tikėjimo pavyzdžių. Tad galbūt taip pat, kaip žmonės stovi priešais mėnulį, galbūt tai jis stovi priešais mane. 
Kas yra tikėjimas be žmogaus, ir kas yra žmogus be tikėjimo? 
Iš visų akių, kurias esu mačiusi, dar niekada nemačiau tokios būtybės, kurios akyse bent akimirką nežybtelėtų kruopelė būties. Vadinasi, dar niekada nesutikau netikinčio. Labiausiai tikintys man atrodo mano draugai - penkeriukė. Todėl, kad tai aš jais labiausiai tikiu. Todėl, kad mes, būdami šešiese, įjungiame uždaro rato euforijos režimą, kuris neįmanomas nesant vienam iš mūsų. Kaip šiandien. Pagalvėlės ant žemės, arbata ir šešios vienos euforijos pašvaistės. Šešios mintys viename siluete. Kartais tas siluetas aprūdija, kartais spalvingai šmėžuoja ryškiau, nei visada, bet sukalkit man karstą, jei jis kada nors ištirptų. 
  – Rytoj – penktadienis, – savaitės dieną pabrėžia Ignas. 
  – Penktadienis yra savaitgalis, – griausmingai šventiškai išvedžioja Kajus. 
  – O savaitgalį reikia švęsti, – pabaigia Guoda. 
Nesikišu į jų šypseną sukėlusį, lyg surepetuotą dialogą. Smagu ir gera klausytis. Tada iš įvairių pusių pažyra pasiūlymai, kaip reikia praleisti savaitgalį, ir, vienas iš nelogiškiausių iš jų - pasiūlymas vidur žiemos lauke surengti pikniką. Pirmas penkiolika minučių ta tema kuriami anekdotai. Kitas penkiolika Adamas juokdamasis bando įrodinėti, kad tai įmanoma. Vadinasi, Adamas pasiilgo atsakomybės. Tuomet reikia jam pagelbėti! Kaip? Ogi užkrauti atsakomybę! 
***

Kaip nuostabu yra pabusti ankstyvą rytą, ir pabusti per anksti. Saulė savo dangiška esybe dar neliečia dangaus, ir šiluma neglamonėja šaltuku nuskurdusios žemės. Naktinių šviestuvų sukurta migla skęsta pražūtingam sniego karalienės atodūsyj. 
Aš atsisėdu lovoje, ir prasitrynus akis iki bent 0.5 matomumo diagnozės, įsistebeiliju į šalnos išraižytą langą. Gatvėje šoka sušalusio Dievo ašaros ir krenta į purią it netikrą žemę.
O dangų savo žvilgsniais kur ne kur apgobusios smalsiausios iš smalsiausių žvaigždės…

25 dalis. Slėpininga saulė

25 dalis. Slėpininga saulė.

O Adamai, kiek Tavęs daug ir kiek mažai laiko. Įsiminti tavo plaukų kvapą, odos žvilgesį, rankų mostus... Kiek mažai laiko išmokti nupiešti Tavo skruostikaulius ir nosį. Kiek mažai laiko pasilikti tavo glėbyje, kad nepamesčiau žvilgsnio ir verkiančios nakties žingsnių tavo pėdomis. Kaip baisu užsimerkti, net kai tikiuosi, kad atsimerkus vis dar rasiu tave. Baisu, nes nežinau, kaip per klaidą kažkas iš dangaus, ar tai iš požemių, numetė Tave čia. O gal tik nuleido, pririšę virvelėmis? Laikas parodys, o laiko aš bijau, nes jo nėra. Nėra logiškesnės baimės, nei bijoti to, kas neegzistuoja.

   Žiema. Iki vasaros dar daug sniego ir besiskleidžiančių žiedų, bet Tu metais vyresnis, ir tai paskutiniai MŪSŲ metai mokykloje. Bendri mano ir Adamo, bei Igno, Kajaus, Guodos, Viktoro. Kitais metais iš jų matysiu tik Guodą ir Viktorą... Štai taip mūsų šešetukas pasidalys į dvi dalis, ir viena iš jų, jei norės, kažkur išvažiuos. Neverta savo svajonių sudeginti dėl draugų. 
   Mano vaiduokliai nuskrido į šalį: kas bus, tas bus. Geriausia, ką galiu padaryti, tai pasitikti ateitį drąsiai. Jūs - Guoda, Ignai, Kajau, Adamai, Viktorai - mano pilnaties šešėliai, mano audrų ištapytas dangus, mano slėpiningos nakties saulės… 
Guodos mėnesienoje žvilgantys plaukai, Viktoro vilkiškos akys, Igno už sienos pasislėpęs balsas… 
Šiandien mes vaikščiojom. Šaltuku pasidabinę savo nosis, sniegu išraižę nuo nežinomybės išsausėjusias rankas, į lūpas parsisiuntę ir įdiegę sistemingą vieno lūpų kampučio šypseną, sniego gniūžtę - kaip programos papildymą - į rankas, o po to vienas kitam į nugaras. Ir kai mes vaikštome, tas kartu likęs pusmetis pavirsta į nesugriaunamą amžinybę, beatodairiškai atsigręžiančią atgal ir šypsančią mums į sielas. Ir kai dangus savo ašaras šaldo ant žemės, o mes jas barstome - iš delnų į delnus - atrodo, kad tie sidabriniai sniego vėriniai niekada niekada neištirps. Per kiekvieną pilnatį, kai mėnulis žemai ir didelis, tie vėriniai gulės, kol juos pastebės tas, kurs neskuba nei gyventi, nei mirti.