31 dalis.

31 dalis.

Vieną rytą ji pakėlė mane beprotiškai anksti: vos buvome spėje nueiti miegoti, regis, po eilinių savo naktinėjimų. Jos rankos kvepėjo apelsinų žievelėmis ir ji atrodė beveik visai nemiegojusi, lauke dar nebuvo išaušę (viduje irgi).
-Kelkis,-sako ji,-nagi, kelkis,- toliau įtikinėja, - eisim pasivaikščioti.
Liūdnai atsidūstu. Sakoma, kad atsimiegoti ir po žeme galima. Pamažu ir lėtai išsikabaroju iš lovos. Garbės žodis, Emile, Tu dar pasigailėsi. Aš pažadu Tau atsilyginti tuo pačiu. Kaip nors dar žiauriau. Tuomet pagriebiu ją, apkabinu, apskraidinu ore ratą, nosimi įsikniaubiu į jos plaukus ir vogčiomis tik akies krašteliu žvilgteliu langan ir trumpam net susigraudinu. Pašoku palikęs ją pasimetusią kambaryje ir nušuoliuoju iki elektrinio virdulio. Drebančiom rankom ir užsimiegojusiom akim greitomis pataisau kažkokios po ranka pakliuvusios arbatos į termosą, nusitįsiu su ja iki prieangio ir pusiau pasišokinėdamas iš parytinio liksvaros trūkumo aunuosi batus. Ji stovi tamsaus kabario viduryje ir kažkaip pamėkliškai dėbso į mane.
-Kas?-klausiu,-regis, sakei, einam pasivaikščioti?-nusišypsau kaip uždavinį klaidingai išsprendusiam vaikui ir tyliai sukikenu mintyse, rengdamas „kas greičiau apsirengs“ varžybas. Ji greit prie manęs prisijungia ir taip pat greit apsirengia. Visai nemoteriškas gestas yra taip greit susiruošti. Pagriebia mano ranką, aš vos spėju pagriebti termosą (ir tikiuosi, kad mano kišenėse galima rasti susiporavusių pirštinių) ir ji ištempia mane paskubomis, man nė nespėjus užrakinti buto durų. Koks gi skirtumas, kas gi mane apvogs.
Keletą kartų laiptais vos nenusiritę kūliavirsčiais išbėgame į lauką ir trumpam sustingstame. Sniegas ką tik pradėjęs kristi, dar tik dengiasi pirmieji žemės lopinėliai. Minkštute marška gobiasi medžių šešėliai, greit šešėliai bus baltesni už pačius medžius. Snaigės sulėtintai krinta (nors sninga būtų tikslesnis žodis) iš dangaus. Niekur neskuba. Nebijo ištirpti. Tai žavu. Nerti į visus gyvenimo nuotykius stačia galva, net jei žinai, kad jie gali nekaip baigtis. Juk tuo metu vis tiek būna nuostabu.
Ir mudu patraukiame gatvėmis, susikibę už rankučių, kaip senais gerais „bendro kiemo“ laikais, kai mūsų buvo daugiau nei mokslų, tėvų, miego ir visų kitų dalykų mūsų pačių gyvenime, o dienomis (mat, šešetukas, gal tik išskyrus Guodą, ne toks pamišęs, kad šiaip sau valkiotusi naktimis) prie mūsų prisijungdavo dar keletas pamišėlių. Visai kaip tais metais, kai žiemą rengėme iškylą. Arba kai išgerdavome daug arbatos iš molinių puodelių, čia pat, prie namų, tarp medžių, įsigudrinę susirasti vėsiausią pavėsį kaitinant ne ką mažiau pamišusiai vasaros saulei. Juk visi tie paprastučiai dalykai iš esmės tokie beprotiški. Kai kas pasakytų, kad nieko tokio  juose nėra, juk jokios rizikos, jokių baimių, jokių žygdarbių... Tačiau lai jau geriau mane stebina viskas, negu nestebina niekas. Kartais tie žmonės, kurie laukia didelio beprotiškumo savo gyvenime, tikisi, kad kada nors jiems pasitaikys proga iškrėsti kažką labai spontaniško ir tai jie pavadins beprotybe, ir didžiuosis, kaip į tai eina. Tačiau dauguma jų sugalvoja gerą idėją ir pagalvoja: „kada nors taip ir padarysiu“. Ir jie turbūt turi tokią nematomą skrynią, kurioje kaupiasi visi jų kada nors. Na, o mes turime molinius puodelius ir nuostabų gyvenimą prieš akis. Prieš akis turime lėtai atslenkančio ryto gatvę, kurioje palikę mūsų žingsniai iškart tampa apsnigti mums tik perkėlus koją į naują vietą. Turime akis ir širdį matyti tuščiai gatvei, kuri nei vieniša, nei liūdna. Širdis užplūsta skruostų raudonis, ta nepaaiškinama ir nereikalaujanti paaiškinimo meilė viskam, staiga prabudęs amžinos laimės jausmas, kurios, nesvarbu, manai, kad nusipelnei Tu ar ne, tačiau vis tiek gauni. Todėl tai reikia imti. Jei gavai, vadinasi, nusipelnei.

Vadinasi, visi nusipelnė.

Po kurio laiko mudu sustojame ir nervingai trypčiodami vietoje laukiame, kol atsuksiu termoso dangtelį ir įpilsiu arbatos. Mūsų lūkesčiai pasiteisina ir aš tai padarau gana greitai. Dangtelyje garuoja beveik verdantis skystis. Gurkšteliu ir susiraukiu. Klaikiausia arbata, kokią esu gėręs visuose pasauliuose ir per visus savo gyvenimus. Daugiau niekuomet nedarysiu arbatos, nežiūrėdamas, ką dedu į termosą. Bet net ir tai nuostabu.

30 dalis.

30 dalis.

Pirmiausia medis suteikia gyvybę lapams.

Taip, taip ir yra. Pirmiausia Tau duodama gyvybė, ir, negana to, Tau duodamas laikas su tuo apsiprasti. Negali gyventi, jei nesusitaikai su faktu, kad gyveni. Ir, kaip sako, gyveni ir mokaisi. Taigi, aš mokausi. Ir stengiuosi nepraleisti jokios progos mokytis, nors kartais nuo šito mokymosi koktu. Atrodo, kad kartais sustingstu, pasiekiu tokią vietą, iš kurios lyg ir nevalia pajudėti: netraukia nei pirmyn, nei atgal, o ir kelių į abi puses pro rytinį rūką nematyt, tik tas mažas apskritimas, ant kurio stovi nedrąsiai ir gal net ne savo noru pastatytos kojos, šiltu metų laiku apautos inkariukais.
Jau kurį laiką galiu prisiekti, kad viskas vyksta ir keičiasi, tačiau... nieko nevyksta. Visai kaip su F.Kafkos novelėmis, kartą mokytoja sakė: „perskaitai, viską supranti, bet... nieko nesupranti“. Ir tai, pasirodo, nelabai absurdiška ir nelabai ironiška. Tai tiesiog yra ir tam tikrais gyvenimo etapais tai vyksta.

Vėsu ne tik už lango, bet ir pas Adamą: prie tokios jaukios vėsumos aš nesu pratusi. Mėgstu ir leisti rytus balkonuose, ir naktimis slankioti gatvėmis, ir apskritai visaip kaip naktinėti, o, žinia, mūsų draugų kompanijai nebaisu ir žiemą iškylą lauke pasidaryti... Bet visa tai darau apsimuturiavusi kaip reikiant: su šaliku, pledu, šilta striuke, dvejomis pirštinėmis, kelnėmis, o po jomis-pėdkelnėmis... Žodžiu, niekaip nevengiu iš žmogaus formos ir elgesio patapti kažkokiu vėžliu: kaip ir kai kurie šio pasaulio žmonės/padarai (man vis dar kelia neaiškumų jų atpažinimas ir klasifikavimas), kurie užsidaro savo mažyčiuose moliuskų ar kokosų kiautuose ir lindi tenai, visą, savo manymu, laimę laikydami sau, ir nė patys nepajusdami, kaip kiekvienas iš jų išsprūstantis žodis žudo žmonėse viltį, tikėjimą, pasitikėjimą, elementarias šypsenos užuomazgas, kaip vaisių, tik ką užsimezgusį placentoje ir dar neišsivysčiusį pakankamai, kad galėtų sveikas ir gyvas pabėgti iš erdvės, kurioje dėl vienokių ar kitokių priežasčių nėra labai pageidaujamas. O baisiausia, kad tų priežąsčių žmonės kartkartėmis nežino ir patys! Jie irzlūs, jie pikti, jie vis ryškina kitų ydas, tačiau visa kita lieka už borto. Šeimos nario apkabinimas lieka už borto. Šypsena lieka už borto. Didžiulė miesto siena perskyrusi žmonių dalijimąsi laime, šiluma, džiaugsmu, dienos nuotykiais ir pasakojimais.
Jų kokoso kiauto tvirtumas tampa jiems reikšmingesnis, rimtesnis rūpestis nei jų santykiai su žmogumi, kuris visada greta jų, kuris galbūt juos myli, bet, net jei stengiasi, tiesiog neberanda kaip to parodyti. Ak, aš matau tiek tokių pavyzdžių! Ir visi jie truputį skaudūs. Ir tomis akimirkomis džiaugiuosi, kad nenustoju vilties bendrauti su absoliučia dauguma žmonių, kuriems visa turi būti taip, kaip yra parašyta, ir nė žingsneliu kitaip, ir kompromisai – tai ne santykių taisymas, tai – nusižeminimas! Tokiomis akimirkomis džiaugiuosi, kad į savo kiautą įlendu dažniausiai tada, kai man fiziškai šalta, ir fiziškai į jį ir įlendu. Fizinis skausmas juk dvasiniam irgi nelygus.

Sėdėdama ant nuogos medinės kėdės beveik drebu, rankose baigiu perspausti arbatos puodelį (prisipažinsiu, vis dar nesu tikra, kaip, pagal medžiagą, pavadinti puodelį, kuris ne porcelianinis. Keramikiniu?), žvalgausi, retkarčiais atitraukinėdama ir taip beveik permatomas kambario užuolaidas, ir pajuntu, kad pamažu viskas grįžta į vietas. Nors tos vietos – visiškai naujos. Ir nė ką ne prastesnės nei prieš tai ar dar prieš tai buvusios.
Mano pirštai šalti šaltutėliai, jei tokį delną priglausčiau prie Adamo kaklo – turbūt nudėtų mane. Tačiau jis tik prislenka iš už nugaros ir rankomis draugiškai ir jaukiai apveja pečius.
-Ką nori nuveikti princesė? – klausia tokiu fantastiškai tobulos intonacijos garsu. Nei per garsiai, nei pakuždomis. Leidžia pamažu ateiti nakčiai.
Mudu žaidžiame loginius žaidimus, netgi prisiryžtame sulošti rimtą šachmatų partiją, kurią aš, o dievai, žinoma, pralošiu, tuomet išvarginti nakties (nes žmonių kūnai paprastai naktį įpratę miegoti) jau beveik paryčiais griūname į lovas ir miegame taip, kad artimiausių poros valandų bėgyje, regis, pažadintų tik trečias pasaulinis.
ir visgi, kažkokiu būdu aš pabundu, ir pabundu anksčiau už Adamą. Prisiverčiu atsikelti iš lovos, padaryti arbatos, pasvarstyti, ko Adamas norėtų pusryčiams, nužvelgti pamažu katės pėdutėmis atitipenantį rytą.
Ir tada mane supanti blyškiausia iš blyškiausių ryto šviesų toli, už didingais medžiais apsėto kalno, pasilenkė prie mano ausies ir tyliau negu tyliai, veik negirdimai ausims, bet girdimai mano krūtinei ištarė: rūkas matomas rytą. Juk  naktį tamsu, naktį išties tamsu, jei gerai nesidairai ir nesi vairuotojas, išties neverta ieškoti rūko. Tačiau paryčiais, kai saulė jau užkopia kopetėlėmis iš savo dviaukštės vaikiškos lovos, Tu gali pamatyti rūką. Jis būna tirštas, ir, taip, jame klaidu, bet tai dėl ryto išvis gali pamatyti rūką. Ir rytas reiškia, kad ateina diena, su savo sočiais pietumis ir nuostabiausiu gyvenimu, kokį gali padovanoti kiekvienai būtybei, kiekvienai – tik jos pačios gyvenimą.

Viešėdama pas Adamą aš pamažu paleidau tai, kas buvo įsikirtę ar užstrigę manyje, ir leidausi po truputį gydoma romantiškai nostalgiškos nakties. Ir tai, ką aš supratau, ką kartkartėmis gyvenime suprantu vis iš naujo ir vis kitaip, privertė mane pabusti. Juk mano gyvenimas – nuostabus! Tie žmonės, ta šeima, tos naktys ir tie rytai, visi tie įvykiai, Prancūzijos ir nePrancūzijos, namų ir kiemų, miškų ir laukų, tekančios upės garsas. Ak, kaip nuostabu yra klausyti upės vidury nakties! Jos nereikia matyti, tada duodi širdžiai vietą vietoj savo akių. Tu klausai. Tu neperši jai savo nuomonių, nesakai, kad ji graži arba ji negraži (o juk tai nieko nekeičia upėje!), kokia ji bebūtų, ji vis tiek teka, ir ji vis tiek nuostabi kiekvienu akmenėliu, kurį nugludino, kiekviena šiukšle ir laiveliu, šakele, kurią plukdo paviršiuje, kiekvienu kriokliu, delta ir užtvanka. Kaip ir žmogus. Tu neprivalai būti gražus, neprivalai būti pavyzdingas, viskas, ką Tu privalai – tai nugyventi nuostabų gyvenimą. Ir tai nepriklauso nuo to, kas pasitaiko Tavo gyvenime. Nuostabus gyvenimas nėra materialiai ir moraliai pripildytas žmogaus gyvenimas. Kiekvienas gyvenimas – tai to žmogaus nuotykis ir jis per jį eina. Ar Tavo gyvenimas yra nuostabus, tai priklausys nuo Tavo paties jausmo ir valios, kad ir kas jame benutiktų. Jei gali rinktis – rinkis, jei negali-pakęsk, priimk, susitaikyk, ir tekėk, tekėk toliau! Juk toks nuostabus Tavo gyvenimo garsas...

O tada lapai kantriai pražiemojusiems medžiams suteikia gyvastį savo šildančiu apdaru.

29 dalis.

II

Dabar mano kambario sienos yra pastelinės oranžinės spalvos. Naktis belste beldžiasi į langus. Mirties ir ramybės, sąstingio ir palaimos metas. Naktis tai toks metas, kai lengviausia suvokti, kad laiko nėra, arba jis yra visiškai pavaldus Tau. Tai toks laikas, kai negali skubėti, nes nesvarbu, kas Tave tuo metu apima – ramybė, ar visiškas nejaukumas, neramumas - Tu vis tiek turi begalę laiko tai išgyventi.

Ši mano naktis trunka ištisą naktį. Naktį nuo pirmosios N, nuo pirmosios mano nakties kertelės, ir tęsiasi iki pat aušros, kuri pažadina miestą sirenoms, signalizacijoms, tiksėjimui, viešajam transportui. Retsykiais yra tiesiog beprotiškai įdomu nenueiti miegoti, jau vien dėl to, kad apima nuostabus jausmas stebint, kaip beldžiasi rytas, kaip jis sliuogia šaligatvio viršūnėlėmis ir pamažu apima visą miestą, paversdamas visa beprotybe. Kiekvieną dieną mes matome tą beprotybę, tačiau mes nematome jos įsčių, kaip ji užsimezga ir kaip ji gimsta. Ir tai, pats procesas, yra tūkstantį kartų gražiau už tai, kas iš jo gimsta.

Būna tokių naktų, kai tiesiog neužmiegi net atsigulęs anksti. Ir būna tokių naktų, kai kurį laiką kažką veiki, „naktinėji“, tuomet, kartais jau net paryčiais, atsiguli į lovą, ir rezultatas – visiškai tas pats. Neužmiegi. Būna naktų, kuomet leidi sau skęsti sielvarte ir nostalgijoje, ir mažytė dalelė Tavęs jaučiasi šviesiai, ir Tu pasitinki rytą su keistut keistutėle nostalgija. Ir būna naktų, kai tiesiog jauti, kad viskas aplink – per žavu, kad miegotum. Per žavu.

Ir nesvarbu, į kurią iš tų naktų pakliūtum, rezultatas visuomet būna toks pat: rytas. Tu sulauki ryto. Po nakties jis ateina. Naujas rytas. Tu išgyvenai.

Aplinkui keičiasi tiek daug dalykų, tačiau šitas sugeba keistis ir kartu visada atnešti tą patį rezultatą. Štai Tu stovi čia, gyvas. Atėjo rytas, ir todėl aš galiu matyti Tave. Galiu užuosti Tave, matau Tavyje žmogų. Judrų, neramų, ambicingą, užsispyrusį, kenčiantį ar bet kokį kitokį, besišypsantį, laimingą, pavyzdingai nepasiklydusį emocijose – aš vis tiek Tave matau.

Tačiau. Tačiau dabar vis dar naktis, aš gyvenu viena, ir viskas, kas man lieka, norint matyti kažką ir šnekėti su kažkuo, visa, kas man lieka, yra Dievas ir aš. O jei dar Dievas yra ir visame kame, tuomet lieka vienas aiškus variantas: aš.

Veidrodyje matau jauną moterį, kuriai kažkas nutiko. Kuri kažką pametė kelyje iki čia. Kuri kartais beprotiškai ilgisi Guodos ir vieną kartą, ne per seniausiai, nuėjusi aplankyti jos į mirusiųjų karalystę praleido ten visą naktį ir paryčiais užmigo atsirėmusi į jos antkapį. Skambės juokingai, tačiau tam tikra prasme buvo gera pagaliau vėl, po šitiek laiko, praleisti daug laiko su ja, ir dar naktį.

Matau žmogų, kuris retsykiais jaučiasi įstrigęs praeityje, nes dėl to, kad labai myli, nesugeba šimtu procentų išgyventi dabarties, nes to, ką ji myli, šią akimirką nėra greta jos, ir ji, iš gyvenimo ir mylėjimo, renkasi antrąjį.

Ir matau žmogų, kuris bėga nuo savęs, nes savyje jis randa atsakymus. Kuris žino, kaip padaryti save laimingu, tiesiog dar nesiryžta rinktis to, nes tai reikalauja pastangų ir pokyčių jame pačiame. Tas žmogus netgi puikiai žino, ką reikia keisti ir kaip, ir kad tai padaręs supras, kad gyvena nuostabiame taikiame pasaulyje, kuriuo visuomet ir tikėjo, kuris ir žinojo, kad yra čia, aplink ją, toje vietoje, kur ji stovi, ir joje pačioje.

Vieną iš tokių naktų imi ir nusprendi, kad reikia keistis. Tačiau tam reikia atsisveikinti su senuoju savimi.

***

Kai išaušta rytas, aš surenku Adamo telefono numerį. Ant stalelio greta garuoja rytinė kava ir godžiai žiūrėdama į ją aš klausausi, kas vyksta telefono ragelyje. „Dabar rytas ir aš dar miegu“ signalas ilgokai pypsi man į ausį, ir galiausiai užsimiegojęs vyrukas pakelia ragelį, sumurmėdamas ką nors panašaus į „Taip?“ arba „Klausau?“, arba „įdėmiai?“. Vienas Dievas težino, kas tai buvo, bet tol, kol suprantu, kad to rytinio žodžio funkcija buvo parodyti, kad atsiliepei ir išgirdai mane, man to užtenka. Aš paklausiu, ar Tu nieko prieš, jei aš atvyksiu šiandien ir Tu, žinoma, atsakai, kad tai puiki diena mano atvykimui. Ir aš žinau, kad ko gero turėjai begales darbų (laimei, Tu bent jau ne iš tų žmonių, kurie turėtų begales planų), ir išgirdus draugės balsą visus savo šiandienos popierius mintyse ranka nubraukei nuo stalo ir jie pasklido po visą kambarį. Ir man tai tinka, nes aš žinau, kad ir Tu to nori. Žinau, kad nesi kažkoks pamišęs Emilės vergas, kuris išties nenorėtų, kad atvykčiau. Žinau, kad tarp mūsų nėra tokio dalyko kaip noro iš vienos pusės. Kad Tu visada norėsi mane pamatyti.

Ir būtent todėl man reikėtų atsikratyti tos savo dalies, kuri gyvena praeityje ir praeitimi. Galbūt Tu nesi greta manęs kiekvieną akimirką, tačiau jei man reikia, Tu būsi greta manęs, net jei mes nebegyvenam viename name ir mus skiria keletos valandų laiko tarpas kol atkeliaujame vienas iki kito. Galbūt aš praradau brangią draugę kaštoniniais plaukais, bet, Dieve mano, metas judėti į priekį, net jei ir nesu taip užstrigusi toje naktyje, kaip Kajus. Kartkartėm, kuomet dar nuklystu į tą naktį, atsimenu, kaip mudviem su Adamu prie židinio žiūrint filmą, man paskambino pirmąsyk gyvenime girdimas balsas ir papasakojo, kad kažkoks vaikinukas su mergina nuskriejo mašina nuo tilto, ir aš ko gero juos žinau, nes vaikino telefone yra mano numeris.

Iki kol nuvykome į vietą, nežinojome, kaip jie, ar jie išvis gyvi, jei taip – ar jie abu gyvi, kaip jie laikosi, ar smarkiai sužeisti, ar dar kas nors nukentėjo... Mes važiavome ir mano skruostu riedėjo ašara. Kai išlipome, pamatėme greitosios pagalbos „bagažinėje“ ant grindų sėdintį į apklotą įsisiautusį Kajų, kurio akys buvo kažkur kitame pasaulyje. Jo žvilgsnis šokčiojo nuo vieno taikinio prie kito nežmonišku greičiu, apatinė lūpa virpėjo, ir tą akimirką aš pajutau, kad jau viskas. Kad tai yra naktis, kai kažką praradome, naktis, kurios mes neišmiegosime. Nei vienas iš mūsų šešių... penkių... Kad kažkas įvyko, ir viskas aplinkui neišvengiamai pasikeitė, ir jau niekada nebebus taip, kaip anksčiau. Tą akimirką skaudu tai suvokti, ir aš dar pamenu tos nakties skausmą, tos nakties, kaip vienišo vilko, kaukimą, tačiau tai, kad niekas nebebus, jau nebebus kaip anksčiau, nebūtinai yra blogai. Ir išaušo rytas, kai ėmiau ne tik tai suvokti, bet suvokti tai taip, kad pagaliau galėjau imti naudoti praktiškai, o tik tai ir yra tikrasis suvokimas. Žinojimas, be paties veiksmo, yra niekas, yra tuščias lapas. Tebūnie lapas yra žinojimas, bet kol jis yra nepanaudotas, vėjas blaškys jį į visas puses, ir žmogus, bet koks žmogus, pagavęs tą lapą, jis, geriausiu atveju, galės jį prirašyti. Ir tik prirašytas lapas kažką reiškia.

Ir štai aš nutariau prirašyti lapą, ir tas mano gyvenimo rytas, kuriuo aš išgyvenau, buvo nuostabus. Buvo dar vos prašvitę tą nykų žiemos rytą, kai aš apkabinau Adamą. Aš paklausiau, ar galiu pasilikti ilgėliau, nors pati puikiai žinojau atsakymą. Ir tai buvo reikalinga man, buvo išties reikalinga, kad galėčiau išgyventi dabartį. Būti čia ir dabar, užuot buvusi praeityje, su tuo pačiu Adamu, tik kitomis aplinkybėmis. Dieve mano, ką galima veikti praeityje, kai visai greta Tavęs – toks nuostabus žmogus. Ir tada suvoki, kad išties jis visada greta, todėl Tu bereikalo susikūrei sau iš praeities atėjusį Adamą.

28 dalis

28 dalis.

Niekada nereikia skubėti, nes skubėjimas priverčia žmogų viską daryti šiek tiek lėčiau.

Knygos krenta ant žemės. Greitai jas surenku ir susimetu į krepšį. Užaugusius plaukus – Dieve, kokie jie ilgi – surišu į kasą, įšoku į batus. Šiaip ne taip, drebančiais pirštais užsirišu raištelius ir viską pagriebusi išpuolu į lauką. Bėgdama per gatvę priverčiu keletos mašinų vairuotojus paspausti garso signalus (visai, kaip per filmus Niujorke), ir atsidūrusi stotelėje įšoku į jau beveik važiuojantį autobusą.

Pagaliau atėjo minutė, kai galiu nustoti skubėti. Įsispoksau į laikrodį ant rankos ir vaizdas aplinkui ima nykti. Galvoje pražūtingai tiksi sekundės. Laikas. Dieve mano, kada pradėjau juo tikėti?! Ar tai atsakomybė išmokti tai, ką nori, mane privertė melstis jam? Ar tai įvykių grandinė mano mintyse klusniai susidėliojo į valandas ir sekundes?

Paklaikusi išlipu stotelėje. Džiaugiuosi nepravažiavusi vietos, į kurią man reikia. Tačiau tai tuo pačiu ir liūdna. Liūdna, kad grįžus namo nebereikia stabtelti prie durų pažiūrėti, ar jas užrakinai. Liūdna, kad nebereikia baimintis netyčia pravažiuoti Tau reikiamą stotelę. Liūdna sekti sekundes laikrodyje. Liūdna žinoti, kad knygos mano krepšyje didžiuliame pastate privalo būti atverstos tiksliai pagal paskaitų tvarkaraštį.

Sustoju prieš pasisukdama už kampo. Lėtai įkvepiu. Štai ir vėl mes kvėpuojam tuo pačiu oru. Manyje tarsi kažkas atgimsta. Pasaulis pakvimpa neužmirštuolėmis, kūnas sušyla nuo metų metus šešiese gertos arbatos. Iškvepiant sušvinta saulė. Tamsa užmerktame žvilgsnyje konvertuojasi į ryškią, švelnią žolę. Pasaulis aplink mane pradeda suktis. Jį užkariauja vaikiški žvilgsniai, sakalų sparnais skrosdami dangų.

Pasitvarkau palaidinę, nė nepajuntu, kaip imu šypsotis, ir išnyru iš už kampo. Pasauli, aš grįžau.

Jis sėdi atsukęs nugarą medžiams. Jo pečiai, kadais buvę mano pagalvėmis, dabar tikras vyriškumo įsikūnijimas. Jo plaukai surišti. Nuo saulės kiek pašviesėję. Už ausies slepiasi viena vienintelė tyčia paleista sruoga, dailiai apvyniota melsvų ir juodų siūlų ornamentais. Jis atrodo it žavingas užsienietis. Jo švarkas „nesipjauna“ su džinsais. Jis yra Adamas.

Mano šypsena dar išsitįsia į šonus. Prisėdu šalia, ant suolelio amfiteatre. Už nugaros gamta prašosi dėmesio. Paukščiai, vėjas... Manau, kad tiek vieta, tiek laikas nuostabūs. Mes žiūrime vienas į kitą. Mūsų žvilgsniai kitokie, bet tai vis dar Emilė ir Adamas.

Nežinau, kiek laiko prabėga. Nutariu, kad knygos mano krepšyje degina sielą. Man jų šiandien nereikia. Šiandien ne ta diena žingsniuoti laiptais, murmėti koridoriuose, dairytis bendrakursių, stebinti auditorijas savo piešimo ant stalų įgūdžiais... Šiandien TA diena. Diena, kai esame mes. Mudu su Adamu ilgai kalbamės. Saulė kaitina galvas. Jaučiu, kaip nuo pokalbių gyja mano paskutinės dar matomos mėlynės. Neprasitariu apie tai nė žodžio, nes tai jis iš mano namų išmetė Jį. Tai jis lankė palatose ir pilnom saujom neužmirštuolių gydė mane. Tai jis kiauras paras kartojo, kad esu verta geresnio. Ir jis buvo teisus.

Mes pakylame ir paliekame šitą juokdarių teatrą vidury miesto. Apgaulę, kuria tikime – gamtos dvasią vidury didžiulių pastatų ir gatvių, ir mašinų, prijaukintų šunų, vietų, kur niekada nerasi pelių, greito maisto restoranų, tarp skubėjimo, sekundžių, sąstingio, bijojimo keistis ir atrasti, uždarų praeivių akių, mes paliekame viską... Mes ne tie. Mes neturime bendro pasaulio. Mums rūpi.

Nutariame aplankyti Guodą. Mes nuperkame jai gėlių. Didžiulę puokštę gėlių, kurioje tarp baltų žiedų it stebuklas įsispraudžia vienas melsvas. Gamtos ateivis, tačiau turintis gamtos pilietybę.

Mes atidarome juodus vartelius. Tyliai, bijodami įsmigti į šį pasaulį, žengiam pirmyn. Galiausiai randame mums reikiamą eilę ir atsikvėpiame. Slogumo skraistė apgobia mudu su Adamu. Čia nėra oro.

Susižvalgę padedame puokštę. Saulė sušvinta naujomis spalvomis ir mes suprantame, kad šiam pasauly užsibūti nereikėtų. Atsistojame ir paliekame antkapį vieną. Grįžę į miestą sustojame prie ledų furgonėlio.

Guoda mirė prieš metus. Mes visi jos ilgimės, bet ji vis dar su mumis. Jie pašėlusiai greitai važiavo. Važiavo pašėlusiai greitai, linksmai, kreivai... Ir įvažiavo į upę. Mašinai skęstant Kajus dar nardė po vandeniu, bandydamas ją ištraukti. Tačiau kai ištraukė, jai jau nebeskaudėjo.

Ignas tąsosi po Paryžiaus vakarėlius su visa įranga, reikalinga fotografuoti. Jis siunčia atvirukus, ant kurių jo paties užfiksuoti momentai, fotografijos. Vakar jis atsiuntė bilietus mums keturiems. Tačiau nėra jokios garantijos, kad mes visi būsime ten.

Kajaus nemačiau gal mėnesį. Jis užsibarikadavęs mintyse ir iš keturių pusių jį supa tos nakties vaizdai. Jis nebeįveikia tilto ir nebeleidžia sau prabangos atidaryti durų. Bet mes, eidami pro šalį, pagriebiame gatvėje grojantį savo juodąjį bičiulį su vis dar mėlyna plaukų sruoga – Viktorą – ir trise patraukiame nuogu šaligatviu. Saulė pamažu traukia link vakarų. Lūpomis glamonėjame orą. Nesvarbu kas, mes vis dar šešiese. Galima jausti Guodos plaukų žibėjimą saulėkaitoj. Ji kvėpuoja šalia.

Kajaus namas iš tolo žiūri mūsų pusėn. Jis kaip alkanas šuo, kurį reikia aplankyti ir pamaitinti.

Mes paskambinam į duris ir ant kilimėlio paguldome dovaną. Į mus atsitrenkia tyla. Tuomet skambiname tol, kol pavargsta rankos, ir visi pasitraukiame už kampo. Tyliai atsiveria durys. Pavargusi ranka nutįsta voko link. Keliant jį, šis išsprūsta kaip paukštis. Ranka vėl siekia voko.. Ir aš ją pagaunu.

- Jis atsiuntė bilietus. Ar galiu kuo padėti?

Mes išnyram.

Jis grįžta į glėbį.

Balandžio 17d.

Nėra nieko nuostabiau, negu žinoti, kad visi mes klystam.

Gegužės 2d.

Ir mes visi šeši sėdim ant tilto.

27 dalis. Jei aš būčiau

27 dalis. Jei aš būčiau

Turime kokį pusvalandį, gerai pasistengę – valandėlę, iki kol rankas ir skruostus apgobs per šaltas tverti žiemos niūrumas. Mes prisėdame ir atsisukame didelį termosą arbatos, o dangus virš mūsų blaivosi po nakties pūgų didžiuliais kąsniais. Debesų migracija, vėjas, ir netgi medžių šnarėjimas sustingsta ir pasilieka toj baisiojoj, gūdžioj žiemos pusėj, kurios mes beveik niekada neturėjom, nes mūsų per daug, ir mes šypsomės. Atsikeliam ir užmiegam su mintim ir žvilgsniais.

Susėdam, ir visi šeši susipažįstam iš naujo, paminėdami, ką šiąnakt sapnavom, kiek iš mūsų kur nors ant ledo kelyje pargriuvo, kada pabudom, ir ką atradom šią žiemą.

O dangus tyliai klausosi, lyg nieko kito nebūtų kažkur pasauly, kalbančio visai tokius pat dalykus, ar, galų gale, ir kitokius, bet vis tiek kalbančio. Lyg mūsų pasaulis būtų vienintelis, ir jo sienos nesiremtų į visų kitų pasaulių sienas.

Nepajuntam nė kaip veidus užkariauja nepastebima palaimos tvirtovė, nei kaip aplink vėl ima snigti. Bet mūsų sielas ir kūnus supa šiltos arbatos karalija, žiema užsimiršta, sniego spindėjimas atsimuša į mūsų kaktas ir oras kurį laiką prašviesėja mažoriniais vardais ir žodžiais.

Kai ta amžinybė visiškai sustingsta, pasijuntu visagalė, nes esu ten, kur ir noriu būti. Ko gero, visiems reikėtų to paklausti: ar jūs esate ten?

Bet aš matau juos – matau Adamą, kurio plaukai pamažu apsigobia unikaliu ir baltu žiemos parašu, matau Guodą, kurios veidas iš tolo švyti it vasaros rytas, matau Igną, iš pažiūros nepažįstamiems – tokį paprastą žmogų, Kajų, kuris visad dvejojo, kas geriau, – arbata ar vynas – ir Viktorą, kuriam iš metų į metus kas nors kartoja, kad šis išaugs iš savo ilgų plaukų, išaugs iš savo klausomos muzikos, galų gale – iš savo charakterio, bet jis visada juos nuvilia, nes tebėra jis, aš matau juos, ir bijau, bet tuo pačiu ir tikiuosi, kad ateis diena, kai pasikeis vietos, kuriose jiems norisi būti. Tai nereiškia, kad pasikeis mūsų santykiai: keletą kartų per amžinybę mes susitiksime ten, kur visada, kartais vis dar vieni kitiems pasibelsime į duris nepranešę, net jei vietas, kur gyvensim, skirs tūkstančiai kilometrų, bet man taip baisu, kad mes augam ir stiebiamės, ir dangus vis arčiau, tačiau už tai mokame savo pačių laiku. Taip baisu ir taip gera užaugti kartu, šešiese, susikibus žvilgsniais, kurie apkabina dangų ir to gana, nes mūsų dangus kol kas vienas kitam esame mes patys.

***

Už lango į nežinią lėtai grimzta saulė. Mes susigūžę stovime prie mano durų slenksčio ir laukiame, kol šaltuko išglamonėtom rankom pagaliau atrakinsiu duris šiaip ne taip kuprinėje surastu raktu. Galiausiai įžengiame į vidų, taip uždarydami savo iškylavimo sezoną. Vidury žiemos… Sniegas mintyse byra it kanifolija, smičiui atsargiai liečiant stygas. Garuoja dangiško eleksyro kvapas iš įkaitusių puodelių. Taip netikėtai mes pametame žodžius ir lieka tik mintys. Paslapčiom, slėpdami vienas nuo kito, dairomės į savus, kelyje savo žvilgsniais kliudydami baldus, kurių išties niekada mums ir nereikėjo, arbatos puodelius, be kurių neįsivaizduojame  savo vasarų ir žiemų, mano šeimos nuotraukas, bet visa tai lieka tik pretekstas. Pretekstas matyti juos. Pretekstas jausti.

Ar girdi, kaip švelniai gitaros stygas užgauna mūsų sąjunga? Ar jauti ant savo pečių vėjo, žiemos debesų ir pavasario saulės glamones? Ar pastebėjai, kad lietus niekuomet niekuomet mums nebuvo šaltas? Kaip ir mes nebuvome vienas kitam.

Šiame pasaulyje kiekvienas galėtume pasiskirti sau po daiktą, kaip savo išraišką. Kas saulę, kuri visus džiugino, kas puodelį, kuris šildė, kas knygą, kuri nė pati nepastebėdama mus užaugino gyventi.

Jei aš būčiau, aš būčiau rasa. Vasarą glostyčiau jų nuogus padus. Pakilus saulei krisčiau į beribio Senos mėlynumo dangaus platybes. Kad tik matyčiau, girdėčiau, užuosčiau… Užuosčiau Jus.

26 dalis. Euforijos pašvaistė

26 dalis. Euforijos pašvaistė.

Aš stoviu prieš mirusią gatvę. Gatvę, kurioje daug sielų ir mašinų. Bet nė vienos iš tų mašinų aš niekada nemačiau judant. Kartais aš stoviu prieš veidrodį ir man atrodo, kad aš negyva. Bet argi ne natūrali žmogaus būsena yra pusiau gyvas - pusiau miręs?  Argi ne tada, kai jis gimsta iš naujo, pusė jo atgyventos senatvės žūva ir krenta į pagonišką kapą, o pagonišką, nes mirštantis jau nebetiki? 
Akimirką pasirodo, kad sninga. Virš stogų prabunda mėnulis, dangus kosteli jo šviesa. 
O jei dangus nemyli mėnulio? 
O jei mėnulis su saule, kaip vaikų pasakose, yra pasmerkti amžinai meilei be atsako, nes jie niekada nesusitinka? 
Ar verta tikėti mokslu, jei jis nėra įdomus?

Juo labiau, jei nėra nei tiesos, nei melo, tik tūkstančiai skirtingo tikėjimo pavyzdžių. Tad galbūt taip pat, kaip žmonės stovi priešais mėnulį, galbūt tai jis stovi priešais mane. 
Kas yra tikėjimas be žmogaus, ir kas yra žmogus be tikėjimo? 
Iš visų akių, kurias esu mačiusi, dar niekada nemačiau tokios būtybės, kurios akyse bent akimirką nežybtelėtų kruopelė būties. Vadinasi, dar niekada nesutikau netikinčio. Labiausiai tikintys man atrodo mano draugai - penkeriukė. Todėl, kad tai aš jais labiausiai tikiu. Todėl, kad mes, būdami šešiese, įjungiame uždaro rato euforijos režimą, kuris neįmanomas nesant vienam iš mūsų. Kaip šiandien. Pagalvėlės ant žemės, arbata ir šešios vienos euforijos pašvaistės. Šešios mintys viename siluete. Kartais tas siluetas aprūdija, kartais spalvingai šmėžuoja ryškiau, nei visada, bet sukalkit man karstą, jei jis kada nors ištirptų. 
  – Rytoj – penktadienis, – savaitės dieną pabrėžia Ignas. 
  – Penktadienis yra savaitgalis, – griausmingai šventiškai išvedžioja Kajus. 
  – O savaitgalį reikia švęsti, – pabaigia Guoda. 
Nesikišu į jų šypseną sukėlusį, lyg surepetuotą dialogą. Smagu ir gera klausytis. Tada iš įvairių pusių pažyra pasiūlymai, kaip reikia praleisti savaitgalį, ir, vienas iš nelogiškiausių iš jų - pasiūlymas vidur žiemos lauke surengti pikniką. Pirmas penkiolika minučių ta tema kuriami anekdotai. Kitas penkiolika Adamas juokdamasis bando įrodinėti, kad tai įmanoma. Vadinasi, Adamas pasiilgo atsakomybės. Tuomet reikia jam pagelbėti! Kaip? Ogi užkrauti atsakomybę! 
***

Kaip nuostabu yra pabusti ankstyvą rytą, ir pabusti per anksti. Saulė savo dangiška esybe dar neliečia dangaus, ir šiluma neglamonėja šaltuku nuskurdusios žemės. Naktinių šviestuvų sukurta migla skęsta pražūtingam sniego karalienės atodūsyj. 
Aš atsisėdu lovoje, ir prasitrynus akis iki bent 0.5 matomumo diagnozės, įsistebeiliju į šalnos išraižytą langą. Gatvėje šoka sušalusio Dievo ašaros ir krenta į purią it netikrą žemę.
O dangų savo žvilgsniais kur ne kur apgobusios smalsiausios iš smalsiausių žvaigždės…

25 dalis. Slėpininga saulė

25 dalis. Slėpininga saulė.

O Adamai, kiek Tavęs daug ir kiek mažai laiko. Įsiminti tavo plaukų kvapą, odos žvilgesį, rankų mostus... Kiek mažai laiko išmokti nupiešti Tavo skruostikaulius ir nosį. Kiek mažai laiko pasilikti tavo glėbyje, kad nepamesčiau žvilgsnio ir verkiančios nakties žingsnių tavo pėdomis. Kaip baisu užsimerkti, net kai tikiuosi, kad atsimerkus vis dar rasiu tave. Baisu, nes nežinau, kaip per klaidą kažkas iš dangaus, ar tai iš požemių, numetė Tave čia. O gal tik nuleido, pririšę virvelėmis? Laikas parodys, o laiko aš bijau, nes jo nėra. Nėra logiškesnės baimės, nei bijoti to, kas neegzistuoja.

   Žiema. Iki vasaros dar daug sniego ir besiskleidžiančių žiedų, bet Tu metais vyresnis, ir tai paskutiniai MŪSŲ metai mokykloje. Bendri mano ir Adamo, bei Igno, Kajaus, Guodos, Viktoro. Kitais metais iš jų matysiu tik Guodą ir Viktorą... Štai taip mūsų šešetukas pasidalys į dvi dalis, ir viena iš jų, jei norės, kažkur išvažiuos. Neverta savo svajonių sudeginti dėl draugų. 
   Mano vaiduokliai nuskrido į šalį: kas bus, tas bus. Geriausia, ką galiu padaryti, tai pasitikti ateitį drąsiai. Jūs - Guoda, Ignai, Kajau, Adamai, Viktorai - mano pilnaties šešėliai, mano audrų ištapytas dangus, mano slėpiningos nakties saulės… 
Guodos mėnesienoje žvilgantys plaukai, Viktoro vilkiškos akys, Igno už sienos pasislėpęs balsas… 
Šiandien mes vaikščiojom. Šaltuku pasidabinę savo nosis, sniegu išraižę nuo nežinomybės išsausėjusias rankas, į lūpas parsisiuntę ir įdiegę sistemingą vieno lūpų kampučio šypseną, sniego gniūžtę - kaip programos papildymą - į rankas, o po to vienas kitam į nugaras. Ir kai mes vaikštome, tas kartu likęs pusmetis pavirsta į nesugriaunamą amžinybę, beatodairiškai atsigręžiančią atgal ir šypsančią mums į sielas. Ir kai dangus savo ašaras šaldo ant žemės, o mes jas barstome - iš delnų į delnus - atrodo, kad tie sidabriniai sniego vėriniai niekada niekada neištirps. Per kiekvieną pilnatį, kai mėnulis žemai ir didelis, tie vėriniai gulės, kol juos pastebės tas, kurs neskuba nei gyventi, nei mirti. 

24 dalis. Tik sekmadieniais

24 dalis. Tik sekmadieniais.

Aplink mus nuolatos skraido vaiduokliai, kuriuos mes arba užmirštame, arba nenorime jų prisiminti. Kiekvienas jų sterblėje nešiojasi po emociją, mintį, ir būtinų būtiniausiai - gurkšnį liūdesio. Vaiduokliai mandagūs - jie visada pasiūlo gurkštelti, jei jau mes juos pamatome. Savo ruožtu mandagi ir aš: niekada neatsisakau. Kas toks yra žmogus be savo liūdesio ir žvilgsnio, pripildyto tiek blogo, tiek gero? Kas toks yra žmogus, jei priešinasi prigimčiai?

Sustyru nuo akimirkos, kai žvilgteliu į sniegą už lango - kai aš viena, visada šalta, kai su Adamu, ar mes visi šeši, tas sniegas mums kaip įjungta orkaitė. Argi ne keista, kaip skirtingai interpretuojame tuos pačius dalykus įvairiomis sąlygomis? 

Mane visur lydi kakava, bet, lyg to būtų negana, žmonės dar kartais valgo. Tam yra Adamas. Vienam valgyti nedera: maistas ne toks skanus, koks gali būti. Skambutis. 

*** 

Nuostabiai papietavę mes išėjome į lauką, kur visi žmonės atrodė vienodai šalti, o visi vaikai - vienodai laimingi. Kai Adamas pasibeldžia į mano namų duris, visi vaiduokliai pasisėja gėlėmis į vazonus, užuot sudeginę man plaukus. Ar tai gerai, ar tai blogai? Kiek atsakymų yra į šitą klausimą. Galbūt vaiduokliams tai bausmė, bet kadangi man dovana, tai - jau du atsakymai. Yra daugiau atsakymų, negu visi kada nors sugalvos klausimų. Yra daugiau būtybių, negu lūpų ir žodžių. 

Yra daugiau angelų, negu netikinčių žmonių. Aplinkui. Mane sergsti tik vienas, bet, ko gero, angelai man yra mano draugai. Kaip ir Adamas. Kad ir koks dangiškas jis atrodytų, ir kad ir kaip nenumaldomai jam tinka sparnai, tačiau jis žmogus. Kaip aš, kaip Tu. 

O ką žmonės valgo sekmadieniais? Mes valgėme omletą su žiupsneliu tylos ir lėkšte šypsenų. Dar su šiek tiek kakavos iš puodelių, kuriuose prieš tai ramiai ir nepajudinamai gulėjo ilgesys. Štai, atėjo Adamas, ir išgėrė savo paties ilgesį, kuris adresuotas ir nusiųstas buvo man. Atplėšiau, bet nespėjau perskaityti iki galo, ir tada atėjo Adamas. 

Po to mes išėjome į baltų dulkių orkaitę už lango, kurioje, labiau nuo karščio negu nuo šalčio, paraudo mūsų skruostai. Sakyčiau, kad tai buvo ideali akimirka mylėti, jausti, juoktis, gyventi, žvelgti, suglausti delnus, iš keturių akių sudėti vieno žvilgsnio dėlionę, bet aš meluočiau. Todėl, kad kiekviena akimirka yra ideali viskam. Chaosui tinka visos akimirkos, ypač meilės chaosui. 

Šiame pasaulyje nėra nei progų, nei pliusų - minusų sistemų, nei gerų ir blogų dienų. Yra tik neryžtingumu paremtos neišnaudotos akimirkos. Tik milijonai požiūrių į tą patį dalyką. Milijonai skirtingų nusiteikimų rytą iškritus iš lovos. 

Sekmadieniais nekrentama iš lovos. Negalima. Kakavos dievas draudžia tai daryti žiemos sezono sekmadieniais. O ką žmonės veikia sekmadieniais? Dažniausiai geria tylą, užsikąsdami tinginystės duona, ir apsvarsto, kaip jie rytoj rytą iškris iš lovos, tuo ritualu pradėdami sau patiems klaikią dieną, nes tokios ir telaukia. 

Todėl mes su Adamu visą naktį stebėjome šaltuku aptrauktas žvaigždes balkone, susisupę į antklodes ir tyliai tyliai pasileidę lyg ne žmogaus, o paties dievo sukurtą muziką, kuri tuo metu prie nuotaikos tiko mum abiem ir nei vienam iš mūsų tam tikromis akimirkomis. Tik dėl tonos požiūrių. 

Todėl gėrėme kakavą ir dangaus dulkėse matėme save. Viso labo, kad ryte neiškristume iš lovų. Kas gali iškristi nenuėjęs miegoti? Viso labo, tik sekmadieniais.

23 dalis. Baisu pagalvoti

 23 dalis. Baisu pagalvoti

Baisu pagalvoti, kaip mes pasenome. Ėmėme kontroliuoti savo veiksmus, norus, lūkesčius, susitikimus, nusipirkome skaičiuotuvus planuoti valandoms. Valandoms laiko, kurį susikūrėme patys, nes laiko iš tikrųjų nėra.

Išgirstu skambutį ir praveriu duris. Ir vėl mes, šešetukas. Sėdame ant sofos, pasileidžiame foninę muziką ir įjungiam vienas kito dienoraščių režimus. Išklausome. Juokiamės. Nuogąstaujame. Už lango vėjas pusto baltus kristalus, krintančius iš Dievo burnos. Iškritusius iš dangaus dar šlapius ir lengvus, bet žemę pasiekusius jau ledinius ir mirusius. Žmonių susvetimėjimas juos sušaldo ir žudo. Kaip šaltai, bet žavingai seilėjasi Dievas. Sėdime vos vos pravėrę balkoną ir su puodeliais arbatos rankose mes stebime, kaip už lango žaidžia vaikai, sukliudydami Dievui gulėti. Jie laksto neturėdami kalendorių, su savo žaviomis žieminėmis kepurėmis su bumbuliukais. Kas gali būti geriau? Geriau už nieką? Geriau už džiaugsmo ir laimės kūrinį iš nieko?

Nutariame pasiūlyti tėvams Kalėdas šiemet švęsti visos šeimos kartu. Būtų nuostabu. Degame ta viltim, ir mūsų akys žiba. Tik Adamo tėvai išvažiavę… Nemačiau jų nė karto nuo tada, kai su juo susipažinau. Bet jam tai ne kliūtis, švyti ir jis. Žino, kad nori prisidėti, ir mes norime. Staiga Adamas nusikvatoja, ir visi atsisukame į jį.

- Kas? - pirmoji iš visų pasiteirauja mūsų rusvaplaukė Guoda.

- Emile, ar turi rogutes?

- Turiu, - šypteliu.

Tada jis nubėga autis batų, ir mes visi kvatodami patraukiame iš paskos. Ant kalno daug vietos, vaikų neužmušime. Pasigauname savo vaikišką azartą ir patraukiame gyventi.

***

Daug mėlynių. Šlapi drabužiai. Permirkę. Nubėgusi Guodos kosmetika, pajuodavusi melsva Viktoro sruoga plaukuose, susivėlę Adamo plaukai, Drebantis Ignas, Pakimęs Kajus. Turbūt jums sunku įsivaizduoti: Kajus ir taip pakimęs visą gyvenimą, o dabar – dvigubai.

Arbata. Visi sėdim ant žemės šalia židinio ir šildomės, gerdami arbatą.

Prasideda pasakojimų dalis, ir nė nepastebim, kaip sutemsta. Kaip čelę danguje tylumu pakeičia smuikas, o vyrišką tvirtą balsą mažos mergaitės malda. Susikūprinusi saulė dingsta šildytis į žemės gelmes ir mes pamažu gestame. Skirstomės. Labai sunku naktį pasilikti atsiminimais, nepasiliekant šitų žmonių šalia, ir foto juostelėje užrašyti rytojaus vardą ir pavardę. Ir jie išeina. Užsitrenkia durys, užsidaro sielos vartai su rytojaus užraktu. Aš tūnau netoli židinio ir gurkšnodama jau šaltą arbatą stebiu, kaip už lango susivėlinę dar čiuožinėja paskutiniai Edeno vaikai.

Naktis ilga, ir rodyklė nebeskaičiuoja valandų, o man jų nereikia. Iki paryčių tūnau prie lango, pagaminu mamai pusryčius, kad grįžusi iš naktinės pamainos rastų. Matau, kaip gatvėje ima rodytis pirmosios mašinos, pirmieji kažkur beatodairiškai skubantys benamiai, nesenai išėję iš savo butų ir namų. Matau jų paraudusias nosis ir degančius skruostus, ir netrukus Dievas juos nubaudžia - o mane pradžiugina - snaigėmis.

Ryto vientisumas užkariauja mano kūną ir protą, ir akys merkiasi kelionei per miego realybę.

Baisu pagalvoti: o jei mes pasenom?

22 dalis. Emilės gimtadienis

22 dalis. Emilės gimtadienis.

Naktis buvo keista, vėl miegojau mažai. Pasiilgau vasaros, nes joje laisvės buvo gerokai daugiau. Arba tik mes tai matome taip. Turbūt yra žmonių, kurie rudenį laisvesni, nei vasarą. Tai - nusiteikimo reikalas. Nesakau, mano vakarai yra laisvi, pasiutėliškai laisvi…

Po pamokų grįžau namo, tik niekam nesakykit, bet aš šiandien gimiau! Atrodo net baldai minutėlę, kitą, nusišypso. Net mums susimačius mokykloje, grįžusi sulaukiau Adamo skambučio.

- Nori kad ateičiau vienas, ar su kitais keturiais chroniais? - juokais paklausė.

- Vienas. Turi kakavos? Dievaži, tokią dieną į parduotuvę neisiu, - šypteliu net kalbėdama telefonu. Žinau, kad jis mato. Pokalbis pasibaigia, ir po kelių minučių išgirstu triukšmą kieme, nubėgusi prie lango pamatau Adamą, šypsantį visom vaivorykštės spalvom, ir visam kiemui garsiakalbiu rėkiantį “Emilė šiandien gimė!”

Tą akimirką norėjau jį užmušti, bet tuo pačiu buvo beprotiškai gera ir šilta. Pro langą pašaukiau jį vidun, pridėdama ir tai, kad nudėsiu. Manau jis tai žinojo ir iki tol. Diena buvo nepaprastai saulėta, ir tiek Adamo šypsnis, tiek jo rudi plaukai žibėjo saulėje it brangakmeniai. Jo paprastumas buvo dieviškas, džiaugsmo kupinos akys, nežemiška palaima…

Atėjęs pas mane įsakė man eit į svetainę, ir nieko neveikti.

- Kaip įsakysi, - šyptelėjau, ir ranką perbraukus per jo skruostą įsitaisiau svetainėje, ant sofos. Girdėjau, kaip metalinis arbatinis virtuvėj pranešė apie vandens užvirimą… Ak, kaip aš dievinu senienas! 

Netrukus Adamas atėjo su dviem puodeliais šiltos kakavos. Pastatė juos ant stalo, ir nuėjo į prieškambarį. Tada liepė man užsimerkti, ir jam grįžus jaučiau, kaip kažką bruka į mano rankas…

- Tau, - tyliai ištarė, ir aš atsimerkiau. Mano rankose buvo dideli, dideli(!) rėmai, visi apklijuoti džiovintom neužmirštuolėm - kai kurios iš jų buvo sveikos, kai kurios klijuotos jau sutrupintos... Pauosčiau.

- Emile, - atsiklaupė prie sofos…, - čia TOS neužmirštuolės. Pameni?

Išsišiepiau pusmėnuliu ir linktelėjau galva, skruostu nuriedėjo ašara. Viduje buvo jo tapytas paveikslas, jis buvo padalytas į keturias dalis. Kiekvienoj iš jų, kaip nuotraukoj, buvo po atsiminimą. Pirmame kvadrate šešėlyje sėdėjo mudviejų kūnai, ant betoninės gatvės, antrame mudu su juo skridome neužmirštuolių  jūroje, trečiame matėsi Senos vandenys, pasigavę dangaus mėlynumą, o ketvirtame… Adamas, tapytas iš šono, kieme rėkiantis per garsiakalbį, ir aš, iškišusi veidą pro langą ir šypsanti jam. Į veidus ir kūnus nebuvo įdėta daug profesionalumo, ak, juk čia jo ir nereikėjo! Ten buvome mes… MES! Nei pavardžių, nei statusų, gimimo datų (žmogus sensta ne metais), tiesiog mes! Emilė ir Adamas. Susigūžiau ir šyptelėjau. Paveikslas buvo gana milžiniškas…

- Adamai…

Pirštą uždėjo man ant lūpų:

- Džiaugiuosi, kad gimei, Emile. Džiaugiuosi, kad gimė Žmogus iš didžiosios raidės. Tuo, kas esi Tu, niekas kitas jau nebus ir negims. Dėkoju Dievui už dieną, kai pirmąsyk Tave sutikau. Dėkoju už kiekvieną Tavo šypseną lūpų kampučiuose, už ašaringą žvilgsnį ir gyvybės kupinas akis.. 

Apkabinau Adamą ir įsitraukiau atsisėsti šalia, ant sofos. Pasiėmiau kakavos puodelį ir dar kartą padėkojus už dovaną, kuri buvo turbūt nuostabiausia iš visų turėtų, pasiūliau jam nepalikti savo kakavos puodelio ant ledo:

- Sušals.

Saulė dar ilgai nesislėpė, ir kas akimirką dėkodavau Dievui, kad gimiau, nes kitaip nieku gyvu nebūčiau sutikusi Adamo. Veikiausiai jis buvo tai, dėl ko aš privalėjau gimti…

Vėlėliau vos vos pravėriau langą ir į mudu pliūptelėjo vėsumos banga. Su Adamu nusprendėme pasivaikščioti, ir išėjome kažkur toli - į plentus, į termosą pasidarę dar kakavos, kurią savo krepšyje nešėsi Adamas, man aiškindamas, kad ką nors pasitempsiu. Jis juokingas…

- Ir vėl tu mane paliksi miškuose… -  tyliai prabilau fraze, kurią jau esu ištarusi.

- Tik ne šiandien. Turiu tam visą gyvenimą, argi ne?

Jis nusivedė mane ant kalno. Ant gana aukšto kalno, apipilto rudenine žole. Aplink, apačioje buvo daugybė medžių, gelstančiomis sielomis. Kiekvienas iš jų turėjo savo istoriją, o mudu su Adamu taip pat turėjome savąją. 

Adamas džiaugsmingiau suriko.

- Girdi? Visas pasaulis mane girdi, tik apsimeta. O aš neapsimetu girdintis juos. 

Iš už nugaros prieinu prie Adamo, ir apkabinus per liemenį nosį glaudžiu prie jo vėjavaikiškų, išsitaršiusių plaukų…

- Užuodžiu, - atsakau, ir akimirką atsitraukiu, - Adamai, kakava atauš. Jai vienai liūdna…

Adamas atsisuka ir nusišypso, tada paima mano ranką, ir mudu abu sėdame ant žolės gerti dieviško eleksyro, kuris universaliai tinka visiems: kūdikiams, mūsų tėvams, mums patiems, nakčiai ir… Dievui! Kaip gi kitaip  jis mums šypsotųsi.

Dangus mano dienai pasidabino mėlyniausiu turėtu savo apdaru ir visą laiką šypsojosi man saule, o mudu sėdėjome ir gurkšnojom kakavą. Tyla mums negrėsė net mums tylint - jei yra supratimas, tylos nėra išvis.

Adamas buvo mano dovana, ar tai aš buvau jo, nežinau. Aš kiekvieną dieną džiaugiuosi tuo, kad gimė jis. Kartais atrodo, kad kažko nežinau, kad už jo tebestovi šešėlis, bet tai niekada nesutrukdo džiaugtis tuo, ką turiu, o turiu žvėriškai daug. Turbūt daugiausia, kiek galima turėt: mamą, kurios laukiu prie slenksčio, laukdavau ir būdama mažytė, kakavos, gabalėlį dangaus, kuriam turbūt priklausė ir pats Adamas, ir draugus. Ko dar galima norėti?

Laikas stovėjo mūsų naudai, ir vakaras nesiglemžė rodyklių. Pastebėjau, kad Adamo laikrodis išties sustojo, bet jam to nesakiau. Žmonės laimingi, kai nežino, arba jų paslaptys yra saugomos.

Niekam nesakykit, bet aš šiandien gimiau.

21 dalis. Dievas mato

21 dalis. Dievas mato.

Po pamokų likusią dieną praleidome kartu, kaip kadaise. Visi šeši. Tas šešetukas, kur rankom sukibę šturmavom visą pasaulį jau vien savo mintimis, o praėjusią vasarą - ir Prancūziją. Tiesa, jau ne svajose, o savo kailiu patirdami. Nepakartojama patirtis.

Muzikavome. Ant žolės, kurią ruduo jau daigojo, po vieną stiebą, versdamas kitus kentėti, matant žūvančius. Vakaro simfonija jau beldėsi į langus, o mes dar kariavom lauke, su naktimi. Gana sėkmingai, ir emocijų pliūpsniai vis pabirdavo iš kiekvieno iš mūsų veidų. Temo, o mums buvo šviesu. Gal net per daug.

Bendrą vakarą užbaigėme daina, kurią užtraukėme kelionės į Paryžių metu - tai buvo „Coldplay“ daina “Green eyes”. Po jos palaimingasis šešetukas ėmė skirstytis. Likome mes su Adamu ir, susikibę rankomis, pratęsėme vakarą. Palydėjome saulę į patalus tylos, užsimerkėme, ir ėjom, kur kojos vedė. O gal širdis…

Kartas nuo karto klupinėjome šaligatviuos ir ant žolės - pievose - bet didesnių išgąsčio potvynių širdy nepasitaikė. Tą akimirką, atrodė, pasaulis vėl prašė ateiti ir atsisėsti ant jo krašto. Tik jau mums abiems, su Adamu. Vieną akimirką nakties pataluos man pasirodė, kad už Adamo kažkas sušvytėjo, bet ta akimirka taip ir liko praeities rėmuose, o mes gyvenome toliau.

- Tu nakties paukštis, - sukuždėjau.

Adamas atsisuko ir šyptelėjo:

- Dievas mato.

Tada, užsižiopsoję mudu abu kritome į šaltą žolę, ir aš tyliai prunkštelėjau.

- Bet skraidyti dar nemoki, - švelniai pridūriau.

Laikas tiksėjo man į smegenis, ir tamsa kuriam laikui savo nebylumu užgulė ausis. Mudu tylėjom, it prisisėmę saulės, iš delnų į burną pasidėję. Mes buvom laimingi, nors šypsenos veiduose ir nespindėjo. Kita vertus, šypsotis lauke, tamsos platybėse buvo pats tikriausias būdas šypsotis nuoširdžiai, nes to nemato niekas kitas - Tu šypsaisi sau. Ir šypsaisi, šypsaisi, šypsaisi… Nors ir iki ryto. Nors ir iki gyvenimo galo. Gyvenimas niekada nesibaigia.

Kai mano rankos ant žemės galutinai sušalo, pasiūliau Adamui keltis, kad ir kaip to nenorėjau pati. Be to, kad ir kaip kasdienėj rutinoj buvau išsiilgusi jo - kaip dykumoje vandens - tai nekeitė fakto, kad rytoj mudu kelsimės. Kelsimės anksti, kiekvienas savo namuose,  jei spėsim, dar papusryčiausim, ir dumsim į mokyklą. Gal kartu, gal atskirai, vienas Dievas težino. Kartais jis pasistengia, kad į mokyklą išsiruoštume visiškai vienu metu…

Tai nekeitė fakto, kad ryte stebėsim Aušrinės žarą, taip ir sukurdami, ir panakindami rutiną: panaikinsim tą, paprastą, bjaurią ir šlykščią, pagrįstą žmonių skubėjimu ir aklumu, ir darymu tik to, kas yra būtina ir jiems reikalinga dėl kažkokių rutiniškų priežasčių. Kita vertus, tiesiog vykdysim dalį savos rutinos: mes juk ne pirmą kartą pažvelgsim pro langą iš ryto, besikeldami ir kai budinsimės. Ir būsim laimingi prisiminę praėjusį vakarą, ar tai,  kaip vakar ryte keldamasi Aušrinė atrodė. Jei raudona - naktį saulelė verkė…

20 dalis. Prie slenksčio

20 dalis. Prie slenksčio.

Šįvakar ir vėl mačiau kakavinį dangų. Gal nuo žibintų pakelėse jis toks, bet nepaprastai žavingas. Norisi atsiseikėti sau kiek į puodelį ir išgerti. Ta proga pavaikščiojusios su Guoda užsukom į mano namus ir išties pasidarėm kakavos. Blankios mėnesienos kone nesimatė - tai nelaimė mano bičiulei, mėnulio fanatikei. O man ir be mėnulio gerai, nes aš žinau, kad esu. Kad yra Adamas, Kajus, Guoda, Ignas, Viktoras…

Ir būtent su ta mėnulio fanatike praleidome visą vakarą, žvelgdamos, kaip už lango klastingai darganom apsitraukia dangus ir tą niūraus praeivio siluetą dar retkarčiais šiaurys nugena. Pažiūrėjome filmą, po to ėmėmės muzikos, kuri pripildė visus namus. Šypsojomės kaip horizontalūs pusmėnuliai, o akys žybsėjo. 

Kai pagalvoji, Guodos didžiausia nakties aistra – mėnulis - galėjo bet kada imti ir išnykti. Juk kantrybės taurė ir jam kažkada gali persipildyti, jau šitiek metų sukasi aplinkui mus. O jei taip ims ir atitrūks… Ir naktis pasidarys baisi. Guodai išėjus, likau namuose viena. Suploviau puodelius…

Langas buvo mano draugas visą tą laiką, mat, vėlėliau ėmė lynoti, ir praeivių buvo vis mažiau. Prasivėriau langą, norėdama pajust šiltą mėnulio meilę lietuje. Neslėpsiu, kad tąkart aš gerokai sužvarbau, ir po to gerą savaitę kosėjau, bet buvo verta. Jūs tik pažvelkit: kaip jis myli! Šitiek amžių sekdamas iš paskos ir niekaip nepaleisdamas, su tokia kantrybe, pasiaukojimu. Turbūt žmonija jam kažkuo nusipelnė tokios pagarbos. Ar ne skambiais eilėraščiais apie mėnesienas?

Gaivuma plūstelėjo į veidą. Šiąnakt buvau žmogus. 

Ėmiau pastebėti, kad didžiąją dalį laiko po sutemų pro langą tikėjaus pamatyti grįžtančią mamą, tad trumpam atlipau nuo lango ir paruošiau jai vakarienę. Kad ir kada grįžtų. Dar kiek atsivėriau muzikai, po to liko kartotis temas iš vadovėlių… Būdama už poilsį lovoje jo kerams atsidaviau ir šįsyk: mokiausi gulėdama lovoje. Pabudau pusę keturių… Mamos dar nebuvo. Atsistojau prie lango ir žiūrėjau į pliaupiančią liūtį asfaltuotuose keliuose. Į upes. Nuplaukit mano sielą? Visų sielas, nuplaukit!

Gal tam Dievas iš dangaus ir siunčia šitai. Kaži, ar daug žmonių pabunda pusę keturių, ir stebeilija į langus, lygiai kaip aš? Ar daug žmonių, kurių netrikdo tiksinčios rodyklės? Aš norėčiau, kad jų nebūtų.

Ar daug vaikų šią akimirką tebelaukia iš darbo grįžtančių mamų, norėdami pasitikt su skėčiu, kad jų mamytės nesulytų? O dar kiek jų stovi prie lango vaikų namuose… Kiek suaugusių šią akimirką prisimena, kaip buvo auginami… Kai mamų vis būdavo per mažai, ar per daug, kai tėtis parnešdavo, ar neparnešdavo ledų… Pati augau be tėčio, man tai netrukdė tikėti, kad viso pasaulio tėčiai turi teisę būti laimingi.

Mama  ir vėl negrįžo, aušra jau gviešės viso miesto pastatus, kai nuėjau į vonią. Rytas, visgi, buvo neišvengiamas, net jei nebūtų prašvitę. Dėl tų laikrodukų. Tik tak, tik tak, tik…

Tik vienas tėtis, kažkur besibastantis buvo mano tėtis, ir mano vienintelė mama šiąnakt negrįžo namo. Prie maisto keptuvėje  užmigusiom ir nusiminusiom raidėm pageltusiame popieriuje surezgiau palinkėjimą, kad valgyti būtų smagu. Vis tiek kada nors grįš.

Tada užsimečiau ant pečių kuprinę ir nurūkau paskui aušrą. Dar gal kampelį tamsos… Už lango mamos palaukčiau.

Aš, vienintelė vienos mamos dukra, kuri vakar iškepė omletą ir naktį pradunksojo prie lango, išėjau gainiotis žarų širdies kertelėse.

Skanaus maisto, mama!

19 dalis. Lietaus giesmė

19 dalis. Lietaus giesmė

Likęs vakaras praėjo įstabiai jausmingai. Laikydamas mane glėby Adamas ne iš karto

pajuto ašarą ant mano skruosto. Bet kas kitas būtų ją sumaišęs su lietumi. Adamo

permirkę, ir būtent todėl jau nebe kaštoniniai, o juodi plaukai buvo labiau

lietus, negu patys plaukai, mat, mus užklupo gana stipri liūtis. Pamatęs ašarą jis

stipriau suspaudė mane glėbyje…

-Ir man gera, - sukuždėjo.

Nežinau, kodėl neklausė kas man, gal tiesiog jautė tą pačią palaimą nuo plaučių iki pirštų

galiukų, tas jausmas atrodė nesibaigiantis, nuo jo buvo šilta, ir jam buvo šilta nuo manęs. Jausmai buvo sukurti tam, kad jie būtų šilti.

Aplinkinis pasaulis neegzistavo, žinojome, kad ne taip toli keliu įnirtingai zvimbia

mašinos, kad kažkur būtinai turi grybauti žmogus rudenį, kad kažkas galbūt sėdi

laukinėje obelyje. Bet tas žinojimas buvo toks stiprus, kad apie tai mes tiesiog

negalvojome. Todėl, iš dalies, to nebuvo. Buvome mes.

Tą vakarą grindinio plytelėmis paršokinėjome iki mano namo, besistengdami neužminti

linijų, net sukibus rankoms. Tai buvo kaip komandinis darbas. Daug šypsenų ir tiek

pat klaidų žaidime, už kurias vienas kitam vis atleidinėdavome. Netruko ir

sutemti, o žaisti įdomiausia, kai nematai. Netyčinės slėpynės.

Vakaro žara jau ir ta buvo pasitraukusi iš horizonto, atsiminusi papasakojau Adamui,

kaip kartą, vaikystėje (kuri, tikiuos, dar nepasibaigė), žaisdama klases, vietoj

akmenuko mėčiau raktą. Ir jį pamečiau..

Dabar labai juokinga ir gera atsiminti tokius dalykus, ir taip šilta šilta pasidaro

krūtinėj, nors juokinga nebuvo, kai pamečiau. Tokiom akimirkom atrodydavo, kad

nebėra gyvenimo, ypač, jei pykdavo tėvai. Niekada nereikia bijoti, kad neužmirši

blogų dalykų, nes tai, kas kažkada buvo bloga, dabar pasidaro labai gera.

Dar truputį lašnojo, ir įsiklausęs galėjai girdėti lietaus dainą į balas. Kas antrą

akimirką ji virsdavo giesme.

- Girdi? - paklausiau.

- Užuodžiu.

18 dalis. Rudens žmogeliukai

18 dalis. Rudens žmogeliukai.

Šeštadienio vakaras jau buvo įpusėjęs, kai Adamas pakvietė mane pasivaikščioti. Tiesa, saulė dar nebėgo į prarają, iš kurios ji keliasi kiekvieną rytą - visai kaip žmogus. Vieną rytą suvoki, kad tik dabar tepabudai…

Angelo švarumo dangus atsispindėjo ežerėlyje, prie kurio Adamas mane atsivedė.

- Žvarboka, - pastebėjau, - bet čia gražu. Išgirdau džergždant drabužio sielą, ir tada Adamas mane apgobė savo džemperiu.

- Ačiū.Ar man ir vėl negrąžinti?

- Velniai nematė. Tu pažiūrėk… Pažiūri ir pamiršti apie visus džemperius. Pamiršti kas

esi. Arba…Prisimeni…

Jo šypsnis akimirksniu sušildė mažyčiais spinduliukais. Sako, kai kurie žmonės

nepastebi smulkmenų. Apie medį skraidžiusi zylutė pračirškė pro mudu... Besėdėdama nuskyniau mažytį žolės lapelį:

- Ar pameni, kaip mes kariavom?

Adamas linktelėjo galva.

- Tai niekada nesibaigs, - pridėjo. Atsakiau į tai klausiančiu žvilgsniu.

- Gėris.Ir mes.

Vėjas harmoningai pleveno iš rūdijančių lapų kurdamas sūkurėlius, kurie krisdavo dar

vos pakilę nuo žemės, ir toliau rusendavo viltimi kaip žarijos, kolei pakildavo

vėlei. Tai jiems patiems ko gero buvo kaip nesustojantis žaidimas. Iki žiemos… O

kas po to? O po to kas žino. Gal jie vis gimsta iš naujo. Tie patys.

Gal kiekviename iš tų lapų buvo po mažą žmogeliuką, o kiekviename iš jų po mažą idėją. Ir tose idėjose buvome mes. O gal iš jų.

Iš, rodos, giedro dangaus, sučiurleno gyvybės eleksyro šaltiniai - prapliupo lietumi. Drėgnu, gaiviu ir rudenišku. Pakėliau akis į dangų…

- Dieve, kaip gražu…

- Atrodo, kad verki, - pastebėjau.

- Aš pasiilgau.

Sakoma, kad kiekvieno dangus yra toks, kokio jis nori. Ir kiek tai yra tauru, ar

švaru. Kaži, kas dėsis tos zylutės danguje? Šis ruduo man kaip niekad dvelkia atgimimo idėjomis. Viskas atrodo gerokai keičiasi, o dar nesenai buvo taip, kaip būdavo visą laik. Permainų metas, bet tokių, kurios negąsdina, jei permainos išvis gali gąsdinti.

Lietaus kvapas persmelkė kiekvieną mudviejų sielų, o gal vertėtų sakyti sielos, kertelę.

Girdėjom, kaip už tūkstančių mylių jis atsimušdavo į asfaltą. Girdėjome, kaip krisdavo

medžiais, ten ir pasilikdamas, arba nučiuoždamas žemyn it sraigė.

Jis nuslysdavo senstelėjusia žole, kurios be pavasario kitokios ir nepamatysime. Įkrisdavo vinimis į žemę, skrosdamas visus jos sluoksnius. Per sekundę nukeliaudamas milžiniškus atstumus.

Girdėjome jį savyje, prapliumpantį nusitrynusiu rudenio klyksmu, kuris apgaubė vis daugiau mūsų. Atrodo kad rėkiau, ir tuo pačiu metu mes abu pakėlę akis į dangų matėme savąjį.

Kur visada lyja. Ir visada kitaip…

17 dalis.

17 dalis.

II

Apturėjome nuostabią vasarą. Dieną po dienos. Su šypsenom, muzika, laisve… Lietum! Net prancūzišku.

Ir sugrįžom. Bet ne atgal. Mes einame į priekį. Grįžom į klases, į vadovėlius… Bet jau kitus. Būtent šios vasaros nebūčiau iškeitusi į jokią kitą.

Adamui mokykloje jau paskutiniai metai, kiek bijau, kad jiems praėjus mudu mažiau laiko praleisime kartu. Jis išmokė mane gyventi.

Kajus su Guoda pradraugavo likusią vasarą ir aš labai džiaugiuosi, kad Paryžius juos suvedė. O ir Igno akys neprarado dieviško dangaus mėlynumo, nei Viktoro - ąžuolų stiprybės. Susirinkome į mokyklą visi pasikeitę ir iš dalies visi tokie pat. Tas pats šešetukas, kurio visos pertraukos būdavo bendros, ir tas pats, kuris dažniausiai iš mokyklos išeidavo kartu, net skiriantis kiekvieno iš mūsų pamokų skaičiui.

Pirmomis rugsėjo dienomis mes visą laiką vis tiek praleisdavome kartu, kas, kad jo jau nebe daug - mokslai, mokslai, mokslai…

16 dalis. Dangaus mėlynumo

16 dalis. Dangaus mėlynumo.

Drugeliai!

Uoslė neapgavo ,ir mudu su Emile nuo kelio nusigavome į laukus. Kur daug šviežios žolės, su kristalais, nutūpusiais ant žolių. Ir drugeliais, nutūpusiais bet kur. Jie skrajojo aplink mus ,ir mes vis šypsojomės…

- Manai drugeliai kalba? - paklausė mano mylimiausias balsas, aidėdamas ore, akimirką, nuo jos iki manęs.

- Manau kalba. Jie sako, kad tu graži, girdi?

- Ne, netikiu, - šyptelėjo ir ėmė suktis laukuose, kaip paukštis, nesiliaujantis kvailioti, ji sukosi aplink save.

Po to palinko prie žolės ir nuskynus viena atplaišėlę priglaudė prie nosies:

- Kaip kvepia…

- Užuodžiu.

Liepos 2d.,ketvirtadienis

- Prancūzija ,mes atidundam! - ryte pažadino Emilė, savo šūksniais baltų linijų karavanui. Jos nesibaigia, niekada, eini į tolį, žiūrėdamas priekin, ir matai, kaip jos tęsiasi, ir niekada - kaip baigiasi. Kaip ir mano ir Emilės draugystė. Per visą tą laiką mes, atrodo, išmokome kalbėti tais pačiais žodžiais, užbaigdami vienas kito sakinius, nors žodžių mūsų draugystei niekada per daug nereikėjo.

Ji žvelgdavo man į akis ir aš matydavau, kaip ji jaučiasi, tiesą sakant, tam nereikdavo nė matyti. Visada, net užsimerkęs, jausdavau, kada jos žvilgsnis mane persmelkia su šypsena, kada dėbteli į mane tuščiu žvilgsniu, nors taip būdavo labai retai, ir jausdavau, kada jai skauda. Kai myli, jauti. Mes nebuvome pora, nesame, ir nebūsim. Mes geriausi draugai, ir tai gerai, nes tai aukščiau. Po nelaimingų meilių kažkas juk turi nuskriaustąjį guosti.

Taip pat tęsėsi ir viso šešetuko draugystė, žinojom, kad net jei kai kurie iš mūsų gyventume skirtinguose pasaulio kraštuose, visi susitiktume, bendrautume. Ypač kai nemokamai turime kelią.

Jis visų

O tas nenutrūkstantis baltų linijų, it siūlių ryšys - tik mūsų.

Čia, kelyje, mes turime viską. Turime save.

Kiolne nestabtelėjome, lauke baisiai karšta . Taip, kad ištirpt gali. Ši kelionė bus turbūt vienas geriausių viso mūsų šešetuko  bendras prisiminimas.

Nelengvai, bet su vairuotoju Emilė susišneka, ir galiausiai mus paleidžia pravažiavus Prancūzijos sieną.

 - Prancūzija! - kreipias kaip į dievybę mano paties deivė žmogiškom akim ir aukso plaukais, vario atspalviais. Ji žiba. Tolumoj žiba ir nuvažiuojančios mašinos veidrodėliai.

 Susisiekiu su Guoda bei Viktoru, ir išsiaiškinę kad vieni nuo kitų skiriamės apie 20km, keliaujam toliau.

Liepos 3d,penktadienis

Praskriejome vynuogių plantacijas, kuriose, rodos, galėtum gyvent. Šiandien vėsiau, negu vakar buvo. Palaima. Nors palaima buvo mintis, kad niekas iš mūsų nedrybso namie prie televizoriaus ekrano ir nežiūri muilo operų, kurios nė vieno ir nė vienos nė nedomino.

Kone ką tik pralėkėm Šampanės regioną, už jo mus paleido, ir prie kelio papusryčiavome.

Sustojo kita mašina, sugebėjome su vairuotoju susikalbėti prancūziškai. O Paryžiau, meilės mieste, mes tuojau aplankysim Tave!

Bevažiuojant „Honda“ markės automobilyje sužinojom, kad Viktoras su Ignu ką tik įvažiavo į Paryžių, o Guodą su Kajum pravažiavom kelyje. Pamojom, susirašėm. Greit ir jie bus ten, kur mes. Ir šįsyk jau ir Emilė pamatė, kad tarp Guodos ir Kajaus yra daugiau. Jiedu labai jau žaviai bendravo, kai juos pravažiavome.

Įvažiavome į Paryžių, mus paleido prie Luvro. Emilė negalėjo nuo jo atitraukti akių Autobusu nusigavome iki geležinio stebuklo - Eifelio bokšto, nors jis nei mano ,nei Emilės akies netraukė. Tad ilgai nesigrožėję sėdom ant asfalto, ir šilčiau apsirengę - tą akimirką buvo vėsoka -, nusipirkę kavos laukėm draugų. Netrukus pamatėm tolumoje juoduojantį Viktorą, o jam artėjant ir jo mėlyną sruogą juoduose plaukuose. Igno dangaus mėlynumo akys netrukus sveikinosi su mumis, ir vos vos pakeltas į viršų kairysis jojo lūpų kamputis. Neilgai trukus atplevėsavo ir Kajus, ilgu savo paltu, susikibęs rankom su Guoda, kuri, kaip visad, buvo kiek susitaršiusiais plaukai,. Jos mielas veidas švietė iš tolo, ir mes šypsojomės, matydami juos ateinant.

Štai, mes šeši, stovėjome ten, ir netrukus patraukėme prie Senos.

Emilės užrašai:

Atsisėdus prie Senos, Kajus išsitraukė gitarą ir pakaitom mainydamasis su visais, nes ten pagroti norėjome visi iki vieno, ėmė groti. Mes klausėmės, dainavom, grojom patys. Tai buvo ta palaimos akimirka, kurion keliavom nuo pat tada, kai gavom pasiūlymą apsidairyti kitose šalyse… Ir pati ta didžioji kelionė, kai išvažiavom iš Vilniaus.

Aš pakėliau taurę prie Senos, sakiau, kad pakelsiu, taurę, kupiną vaiskaus raudonio, pavadinto vynu, ir pakėliau. Ignas su Viktoru ten pat ragavo prancūzišką alų, besimėgaudami kiekvienu gurkšniu, kiekvienu lašeliu alaus kvapo, kurs įsigerdavo į orą, Kajus su Guoda ir Adamu kėlė taures kartu su manimi.

Aš atvažiavau.

Mes atvažiavome.

Už mus.

Ir čia, stebėdama dangaus mėlynumo Senos vandenis, supratau, kad esu beprotiškai laiminga, kad niekada neturėjau baimės gyventi. Neturėjau ir neturėsiu. Mes paukščiai.

Ir nors Paryžiuje būsime tik savaitę, žinau, kad niekada nenusivilsiu nei šia kelione, nei gyvenimu, nes darau tai, ką ir noriu daryti!